uvdobilų kasomis
supintomis
žongliruodama
degančiais tiltais
nešina
vaiskų stiklą
į prietemas
prie išsekusios ateities
liekanų
katastrofiniame rūke
likusi
mikroskopine dulksna
lyti
pailsau
savas valtis plukdyti
jau senai
dangumi skilusiu
tarp dekoro
sukrauto stirtomis
nerandu jau savęs
ištrintos
su blyksniu
tik pasiekia garsas
neieškotum
manęs
jei
nebūtum
radusi
o
mirtis
tokia
vieniša
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2018-02-08 22:18
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-14 22:06
skaičiau vaizdais, pabaigoj jie kaip ir nutrūko, gal ir jūsų pojūčiai pasikeitė beieškant eil. išrišimo...nžn
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-09 18:54
Priešpaskutinis posmelis: nuo savęs kalbančioji yra ji, jos ieško taip pat ji. Ar reikėtų suprasti, kad niūrias, murzinai pilkas, eilėraščio spalvas praskaidrina rožinis atspalvis? Spėlioti, kad jos ieško mirtis, neleidžia paskutinis posmelis, kuris surašytas taip, kad skamba, kaip kokios odės ištrauka, visiškai nederanti prie ankstesnių strofų.
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |