Įkalinti kasdienybėje

Kartais visi prisimena lietų. Net ir tie, nešami dienos srovės.
Kartais visi pasiilgsta vienatvės. Net ir tie, išduoti draugų.
Kartais girdi už sienos rėkiant. Plėšaisi viduje, kad vėl uždegtum tylą.
Kartais, kai grįžti, o vakarienės nėra, prakeiki visus, kad jie tokie nesupratingi.
Kartais kartoji: kam kalėti kažkokiam kambarį, jei pasaulis niekam nepriklauso, o tu esi laisvas?
Kartais, užmiršti suplanuotą susitikimą ir, kai viskas slysta iš rankų, prisimeni lietų.

  Tą švelnų, raminantį žmogų. Lietų. Tylų ar garsų. Vasarą ar rudenį. Šiandien ar vakar. Gal rytoj? Bet vis tiek lietų. O kas, jei žmogaus emocijų sienos pratrūktų ir visos emocijos išsilietų?!
  Srovė užgesintų garsus-užsidegtų tyla. Tik žmogus jau kalėtų. Jei ne čia, tai kambarį be vakarienės.