Graži moteris

Aš nemyliu savęs. Esu bloga dukra, bloga studentė, bloga mergina, bloga draugė. Iš tikrųjų, blaivus protas man sako, kad viskas su manim gerai: studijuoju svajonių specialybę, dėl kurios labai stengiausi, vadovaujuosi vertybėmis, gyvenu pilnavertišką gyvenimą ir spjaunu per kairį petį 3 kartus. Bet tik tokios mintys dažniausiai yra mano galvoje. Aš nepasitikiu savimi. Nuolat jaučiu kaltę dėl nieko, graužiu save lyg kirminas iš vidaus dėl to, kad noriu būti geriausia, o tokia nesu. Noriu būti –iausia visomis gerosiomis prasmėmis: protingiausia, mylimiausia, švelniausiomis rankomis, geriausiu humoro jausmu, teisingiausiais poelgiais... Kai sunku, išgeriu kavos su pienu. Vieną kartą buvo taip sunku, kad net sugalvojau nueiti pas būrėją. Baimės buvo pilnos kelnės, ką kortos pasakys, kas su manim negerai, ką su savo gyvenimu darau ne taip. Iš to išgąsčio net duris sumaišiau, vos pas žiobarus nepakliuvau, bet galų gale kartu su savo išsigandusiu žvilgsniuku ir drebančiom rankom atsiradau ten, kur reikia. Pirmas klausimas nustebino labiau nei pirmą kartą matoma burtų karalystė, įkurta senamiesčio bute: Kodėl tu taip nemyli savęs?.. Kartais paverkiu. Grįžus namo. Naktį. Ryte atsibundu taip, lyg namie auginčiau bites. Storas sluoksnis maskuoklio, akių tušas ir patinusių paakių bei pavargusio žvilgsnio – lyg nebūta. Vėsios grindys po basomis pėdomis bėgant į virtuvę, kavos kvapas, giliai įkvėptas šaltas ryto oras, mėgstami kvepalai  - ir bitininkė pasiruošus naujai dienai, vėl kupinai pačios susikurto streso. Kartais būna labai sunku.

Šiandien žiūrėjau filmą. „Pretty woman“. Kas ta graži moteris? Nemanau, kad tobula. Nemokanti naudotis visomis šakutėmis restorane, ne visada išlaikanti savo savigarbą, dainuojanti ir verkianti, silpna ir gležna, per daug valdinga, kartais besielgianti vaikiškai. Bet kaip pačiai pamilti save tokią? Kaip suprasti, kad esi verta meilės net būdama tokia? Laukiu nesulaukiu, kada kirminas mano viduje virs drugeliu. Ir kada aš virsiu gražia moterimi sau veidrodyje.