Benamis

Naktis savo durklu pribaigt mane baudžias,
Kai mano siela po skylėtom drapanom glaudžias,
Kai piktas likimas kutena benamio pėdas
Ir konteinerio „maistas“ ant stalo dar mėtos.

Gimiau aš ne vietoj, o gal ne laiku.
Po saule sau vietos kažkaip nerandu.
Bedalio duonos ragauju daug metų,
Ir žvaigždės ašarose skęsta kai niekas nemato...

O gal man patinka štai šitaip gyventi,
Kaip laužo žarijos iš lėto rusenti.
Be vardo, pastogės ir net pavardės.
Ir pragarui sielą prarijus- nieks neliūdės.


                      I. Š.