Kriminalistikoje toks reiškinys yra sutinkamas: pėdos spaudžia sniegą, toje vietoje jis tirpsta lėčiau dėl pasikeitusio tankio. Panašiai, kaip parko takeliai žiemos pabaigoje. Pėdų ilgesys per daug plati filosofinė kategorija, kad galima būtų vertinti šį kūrinį, nes nežinai, kokią mintį tenka vertinti.
Pėdos ant sniego. Jausmas vertas būti aprašytas. Į tiek mažai žodžių sutalpintas stiprus jausmas :) Kas gali basas sniegu vaikščioti, turi daug vidinės šilumos turėti. Ir kartu visko ilgesys, kas išlieka, bet nebetoks koks buvo. Pėdos tos pačios, bet matyt šilumos jose nebe tiek.. ir lyg lieki toks pat, bet ilgies savo senesnės versijos, kuri kažkur toli nepasiekiamoj praeity. Graudžiai gilu..
Jei sniego neliko, tai turbūt ir ledo.. jei pėdos liko, tai turbūt jų nesiilgima. Bet gal ilgimasi jausmo "pėdų ant sniego"? Tik tada gal geriau: "ir ilgesys pėdų̃ ant sniego"?