Rašyk
Eilės (71920)
Fantastika (2155)
Esė (1687)
Proza (10305)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Apie mano mylimą padarėlį sociumą

Kai nustoji su šiuo padaru kariauti, t. y. išeini iš infantilizmo už/prieš (o tiksliau nustoji į jį projektuoti savo paties kliedesius ir su jais muštis), tai visa tai dar nereiškia, kad tarp tavęs ir jo nebebus nesutarimų. Arba kitaip sakant, tai, kad tu jį išmokai priimti, nereiškia, kad tą padaryti išmoko ir jis.
Taip, dabar tu į jo imuninę sistemą nebepapuoli ir jis tavęs dėl ribų peržengimo nebepresuoja. Taip, jis tau tapo malonesnis ir daug ką pasiūlo. Taip, jūs dabar daug kur draugaujat. Taip, kartais tu jį padulkini, kartais jis tave (bet juk patys žinot - seksas visko išspręsti negali). Taip, su juo kaip ir daugelyje porų, kad ir kiek tu draugausi, kad ir kiek tu mylėsies, vis tiek kai kurios jo savybės tave nervins.
Konkrečiai jam tokias išskirčiau dvi: 1. jis tavęs nepaliks ramybėje net ir tada kai tu jo to prašysi (mistikai čia žino, kad tai ką bandysi neigti - egzistuos ir toliau); 2. (dar baisesnis) jis nuolatos tave bandys įtikinti, kokiu tu turi būti, kaip turi kažką vertinti ir (PATS BAISIAUSIAS), kokiose situacijose ką tu turi jausti. Čia tai išvis „išprievartauk save“.
Ar galite įsivaizduoti, kad mus socializacijos metu programavo, kad štai tokioje ir tokioje situacijoje mes turėsime jaustis taip ir taip? Jūs suprantant ką tai reiškia? Mes nejaučiame daugelio situacijų, o jaučiame tik tuos jausmus, kurie mums yra pririšti prie tų situacijų. Tai visiškas pasityčiojimas iš jausmų pasaulio.
Už tokius išsidirbinėjimus būtų galima paduoti į Hagos tribunolą, bet juk visi teismai yra tas pats sociumas. O jis savęs niekada neteisia. Tik kartais per kvailius apie save formuoja vienokią ar kitokią nuomonę.
Tad būtent šie trys bruožai, nuo tada kai mudu pradėjom draugauti, man vis liko nepriimtini. Bet kaip sakiau, jam tai nė motais. Jis čia kažkuo panašus į rūkantį žmogų, kuriam jūs jau n kartų sakėte, kad nenorite, jog jis rūkytų namie ir jis vis tiek tai visada daro. Kvailys? Ne, žmogus.
Taip ir mūsų padarėlis. Jis tau visada sakys, kaip šis ar kitas reiškinys turi būti vertinamas, ką tu dabar turėtum jausti (o jei nejauti, tai yra armija specialistų pasiruošusi tave grąžinti į suplanuotų jausmų tikrovę) ir žinoma, kuo tu turi būti. Visi šie trys dalykai ir yra jo užknisantis rūkymas.
O beje, žinot kas dar už visa tai baisiau? Kad beveik kiekvienas dvikojis ir yra tuo, kuo jam pasakė būti, jaučia tai, ką jam liepė jausti (per Kalėdas nejauti džiaugsmo? Vai vai vai vaikeli, kažkas su tavimi negerai) ir dalykus vertina taip, kaip jam pasakė vertinti.
Aš dar galėčiau daug ką papasakoti, bet bijau, kad tai sugadins mūsų su padaru santykius, ir tada abipusį seksą teks pamiršti. O vienpusis seksas, jei tu nesi iš tos kitos pusės, į bankrotą vedanti ateitis. Tad geriau patylėsiu (juolab, kad galvoje sklando kažkokie labai seni žodžiai apie neklastingą balandį ir kažkokią gyvatę).

Apie vieną iš „Aš“

Šiaip aš esu visai nuobodus žmogus. O tokiu tampi kai tau pasidaro šiek tiek dzin ant to, kaip tave priimsi kiti, ar tu sudarysi kažkokį įspūdį apie save ar ne. Tada tau nebesvarbu užsitęsusios tylos pauzės ir momentai, kai nėra pokalbio temos ar to, kas moka klausyt ir kalbėti. Tau tiesiog pa-barabanu.
Dar vienas anapusybės gyventojo privalumas yra tas, kad tau pa-barabanu tampa ir tai, kokia tavo būsena. Tu nebebandai nuo kažkokių bėgti į kažkokias. Liūdna? Gerai, pagyvensime liūdesyje. Ilgesiukas? Jokių problemų. Visos būsenos yra tavo ir visos yra tau priimtinos. Jei tu nesugebi priimti kažkokios tai savo dalies, tai kad ir kur bėgsi, tas nepriėmimo konfliktėlis tave lydės visada, nes tu ir ta dalis esate viena.
Bet kam čia pamokslauti, tai pakankamai tuščias reikalas, kaip ir tuščias - klausytis kažkieno tai pamokslavimų. Žymiai geriau būti nuobodžiu žmogumi.
Beje, yra ir dar vienas įdomus savęs priėmimo niuansėlis. Kuo tu daugiau save susigrąžini sau, tuo labiau sinchronizuojasi tavo smegenaitės (apsimeskim, kad apie jas kažką išmanom). O kuo daugiau jos sinchronizuojasi, tuo tau mažiau reikia kompensacijų ir tuo pačiu, tavo būsena vis mažiau priklauso nuo išorinių dirgiklių/situacijų. Ateitis ir praeitis išvis išnyksta (kaip kokioje girtuoklių pasakoje). Ir nebesvarbu keliausi tu ar ne, tu visada būsi nebeišvengiamai nuobodus, nuobodus kitiems, o sau, save turintis.
Tad tau nebėra poreikio įspūdžiams, nes nei vienas iš jų, kad ir koks įspūdingas būtų, nei kiek neprilygs tam, kas yra anapus jų visų. 
Ir dar, vos nepamiršau. Kuo nuobodesnis tampi (kuo daugiau subasmenybių susigrąžini), tuo labiau nutolsti nuo virtualios tikrovės. Geiminti praktiškai nebeįmanoma, nes matai, kad tuose dalykuose nėra nieko, kas būtų žmoguje.
Paslapties čia irgi anokios nėra. Subai egzistuoja tik gyvose sistemose. O kadangi tu juos turi, tai tada gali matyti juos ir kituose. O tas, kas neturi jų, tampa tik rūkas.
Truputi mistiškai pradėjau kliedėti ar ne? Bet tai tik žodžiai.
Vienintelė verta dėmesio citata skamba taip: „Ar pastebėjote, kad kiek žmonės veržiasi į laimę, laimingesniais nelabai ir tampa“? Atsakymas irgi čia neviešas. Juk nėra laimės supratimo be to, su kuo ją būtų galima palyginti, t. y. kančia. Jie vienas be kito neegzistuoja ir vienas kitą apibrėžia. Čia ir paradoksas. Kuo tu daugiau sieksi būti laimingas, tuo labiau būsi nelaimingas. Bet ir tai nesvarbu. Kodėl? Kai laimė tampa pa-barabanu, pasidaro labai lengva. Net sakyčiau, kad tampi gerokai laimingesniu. Bet ir tai yra pa-barabanu, nes tu neįsikibęs į tą būseną ir nebijai kitų. Tau tiesiog yra kažkaip ir galbūt dar bus kitaip. Tu nebeturi pretenzijų rytojaus dienai, kad ji būtinai tau būtų kažkokia (tai irgi pakankamai nuobodu). Ir deja, bet tai prieinama tik kančios žmonėms. Kodėl? Nes nekančios žmonės taip niekada ir nepasiekdami savo dugno (kuris juos išblaivytų nuo emocijų narkomaninės beprasmybės) niekad rimtai savimi ir neužsiims. Jie pakimba kažkokioje tai tarpinėje būsenoje tarp „noriu“ ir „gal geriau rytoj“, kas paskui per psichikos gynybos mechanizmus virsta nepajudinama tiesa: „Toks jau aš esu; man  niekada nepasikeisti; o dar ir per teliką šiandien mano programa“. Bet visa tai irgi kliedesiai. Tačiau  iš kitos pusės, nors tai tik kliedesiai, bet jie yra tuo pačiu ir DIDIEJI KLIEDESIAI, kurie ir formuoja vidiniame konflikte skęstančio padaro realybę.
O kaipgi yra, jei jau nebūti nuobodžiu? O yra panašiai taip (apsimeskime, kad išvis kažkaip yra), asmenybė - tai procesas, o ne sukietėjęs daiktas. Ir tam, kad tas procesas už mėnesio būtų tokios pačios raiškos kaip ir šiandien reikia, kad neįvyktų tokie pakeitimai, kurie tą procesą pakeistų. Arba kitaip sakant - visų diskomfortų priežastis yra pati asmenybė, kuri pati save palaiko tokiame būvyje, kuris tuos diskomfortus ir formuoja.
Žodžiu, kelias į nuobodaus žmogaus gyvenimą eina per banalųjį: „Pasikeisk pats“ ir kuris neturi beveik nieko bendro su siekiu išsimesti laimės hormonų kažkokioje tai išsigalvotoje ateityje. Kodėl? Nes kaip jau sakiau, kita neišvengiama jų fazė - kančia. Bet tai nereiškia, kad reikia akcentą perkelti į kančią viliantis laimės, ne, tai irgi nepadės. Tiesą pasakius niekur to akcento kelti nereikia. Reikia tiesiog pasikalbėti su tomis savo dalimis, kurios vienaip ar kitaip priešinasi tau (o iš tiesų nori tau kažką tai pasakyti).
Bet jei bijai nuobodumo, žmogau, tai jokiu būdu su jomis nesikalbėk. Nes ramybė tam, kuris ieško įspūdžių, tai gyvenimo pražūtis. Ir ne tik dabartyje. Tai tuo pačiu ir viso likimo nužudymas (nes tai ką neigi savyje, ateina kaip išorinės situacijos).
Būtent šioje vietoje aš visada buvau teisus sakydamas, kad kelias iš kolektyvinės šizofrenijos (tai kas vadinama normaliu pasauliu) yra per individualią šizofreniją. O šio kelio prizas pats didžiausias – tai tu pats. Arba perfrazuojant, papildant ir užbaigiant Cvetaeva - nėra išorėje tavęs, ko ten blaškaisi?
2018-01-24 21:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-04 15:30
tictac_it
nelabai kūrybingas NLP lyg ir opusas :) o visokia "prastakalbė" gal ir kaip meninė priemonė, nors taip nėra :) , bet 3- 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-28 19:12
IPsycho
nuobodu - tai žodis, aišku nebutinai visiems tą patį reiškiantis.
nuobodu - tai gera, čia, dabar, taip kaip yra.
P.S. visai aš čia nauja, skaityti patiko, komentuoju ką galvoju. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-25 16:34
ČakoPelėda
„Ar pastebėjote, kad kiek žmonės veržiasi į laimę, laimingesniais nelabai ir tampa“?
Aha. Tas pats š ir su pozityviu mąstymu ir kitais panašiais niekais ;) Bet žmonėms visais laikais buvo gyvybiškai svarbu kažkuo tikėti, kaipgi be to ;)? Jei tik tai netampa fanatizmu, man asmeniškai netrukdo.
Sorry, ne į temą čia aš. O apskritai tai smagūs ir ne lėkšti pamąstymai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-25 09:07
Šnekorius
Paliktos kelios rinkimo klaidelė, bet nepaisant to teksas protingas, pamąstymai super įdomūs. Su didele pagarba Autoriui spaudinėju penkias žvaigždutes
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą