Kažkur toli, kur horizontas brėžia brūkšnį,
Kur susilieja jūra ir tamsėjantis dangus,
Kur mano akys jau nemato nors ir žiūri,
Gyvena toks kaip aš- svajojantis žmogus.
Gal jis, kaip aš, stovįs ant jūros kranto,
Mėgina rasti sielai trokštamos tylos.
O gal svajoja, viesulu aukštai pakilęs,
Nuskrieti virš putojančios bangos.
Akis manąsias vakaras lėtai užtemdo.
O jį gal glosto pirmas ryto spindulys...
Bet mes abu ant jūros kranto stovim,
Kaip veidrodinis vienas kito atspindys.
I. Š.