1999 12 27, arba euforija pilve

Čia buvo dienoraščio įrašas, bet pagalvojau, kad jis nors asmeniškas ir neglobalus, bet vertas būti kai kuo daugiau, nei voliotis dienoraštyje, todėl keliu į kūrinius.

Gyvenime kartais būna dienų, per kurias lyg ir nieko ypatingo neįvyko, bet jos įsimena visam laikui. Ir prisiminsi jas visada.

Šiandien Vilniuje gausiai prisnigo. Naktis, sniegas apšviestas miesto šviesų, gražiai blizga.

Ir prisiminiau tą dieną, kai buvo lygiai taip pat daug sniego, buvo vakaras, jis lygiai taip pat blizgėjo gimtojo Vilniaus krašto miestelio lempų šviesoje. Praėjo Kalėdos, mokykloje vyksta eglutė. Man 14 metų. Temsta, einu į mokyklą keistis dovanomis. Prieblanda, namų languose jau užsidega pirmosios šviesos, o man kažkas taip maloniai, džiugiai kutena pilvą.

Nepaaiškinamas jausmas, kažkoks džiaugsmas, netgi euforija, keistai kutenanti pilvą viduje. Kas tai? Gal dėl to, kad ką tik buvo Kalėdos, artėja Nauji metai, ir ne bet kokie - Dutūkstantieji, Mileniumas, Y2K? Gal dėl to, kad vakaras, temsta, o sniegas taip gražiai blizga? Gal kad bus eglutė, pobūvis, vaidinimai, diskanas? O gal dėl to, kad pasaulis toks naujas, didelis, nepažintas, ir atrodo, iš to gyvenimo godulio prarytum jį visą? Visi atrodo tokie mieli, draugiški, be piktų kėslų, o jei ką blogo padaro - tai čia tik šiaip, juokais...

Jau tamsu, mokykla, vaidinimai, juokas, vaišės, išdaigos, dovanos. Po to - diskoteka. Groja „Vengaboys - Kiss“, „Demo - 2000 Let“, „Virus - Ty Menia Ne Išči“. Kai kurie klasiokai jau bandė paslapčia ragauti alkoholį, bet aš prie jų neprisidedu - bijau tėvų. Man dar tai nerūpi. Noriu siausti su kitais, lakstyti koridoriais (šiandien mokytojai nelabai bara už tai), išbėgęs į mokyklos kiemą be kepurės (Pamatytų mama! Tėvas tai tik nusijuoktų, bet va mama...) mėtytis sniegu tamsoje, ir vėl pulti į vidų.

Muzonas kala gerai, beisas super, bet šokti su klasiokėmis dar neįdomu. Norisi jas erzinti, nes jos tokios pasipuošusuos, pasidažiusios, atrodo vyresnės už mus, bendraamžius pacanus. Labai buvo juokinga, kai jos supykdavo, pradėdavo muštis, reikėdavo bėgti nuo jų. Kutendavo pilvą dar labiau!

Dažnai paauglystėje jausdavau tą keistą, euforišką kutenimą. Ne tik tą žiemos dieną - ir per vasaros atostogas pabudus rytą, ir eidamas tamsia gatve į mokyklą, kai žinojai, kad ten bus nenuobodu, linksma, daug išdaigų... Kai jausdavaisi idealiai laimingas. Tiesiog šiaip, be jokios priežasties.

O vėliau tas malonus kutenimas pradėjo nykti. Kai vis labiau pradėjo aiškėti, kad pasaulis nėra visada toks puikus, kokį tu įsivaizdavai, kai supratai kad mažai kas linki tau gero, kad žmonės ne visada geri ir draugiški, kai nepažinti ir viliojantys dalykai tapo kasdienybe, šviesi ateitis pavirto į rutiną... Kartais jis šmėkšteldavo, bandydavau jį pagauti kaip staigiai pralekiantį paukštį, bet deja, jis jau nelabai norėjo ilgam užsilaikyti tavo pilve.

O šiąnakt, eidamas per blizgantį ir girgždantį sniegą, aš vėl trumpam jį pagavau. Nes sniegas toks pats, kaip tą 1999 tarpšventinį žiemos vakarą, taip pat blizga ir taip pat girgžda po kojomis. Taip, sukuteno man euforiškai pilvą kaip tada, ir supratau, kad kažkur giliai aš vis dar esu tas 14-metis paauglys, geidžiantis pažinti nepažįstamą didžiulį pasaulį, patirti taip viliojantį gyvenimą - toks didžiulis noras, kad atrodo, imtum ir suvalgytum. Gal išoriškai man jau nedera lakstyti koridoriais ir erzinti merginas, kaip tada, gal aš jau nemažai žinau apie gyvenimą nemalonių dalykų, bet kol giliai pilve nors kartais pagaunu tą kutentį euforišką jausmą - aš tas pats. Buvau, esu ir privalau būti!!!