pamiršau, kaip saldžiai kvepia debesys -
lyg medum... ir vanilinėm braškėm...
jas kadais alkanom jausmų rankom
dangaus sode neklausę nuraškėm.
mes neskynėme uždrausto vaisiaus –
o ir kam... juk ir taip buvo gera
gert arbatą bučinių karštų skonio
iš tylėjimo pilno puodelio.
apkabinimais laiką matavom
pasiklydę tarp degančių žvilgsnių,
prijaukinti dangaus avinėliai
vis kuždėjo – niekada nepamirškit...
apkabinsiu aš savąjį apmaudą,
metų pynę į glėbį suimsiu,
nusives mane blunkantis laikas
į dienas, kur tą kvapą pamiršom.
išsitiesiu po skliauto beribio apsiaustu
ir pakelsiu akis dangaus stogan –
netikėsiu, kad nekvepia debesys,
kol dar sirpsta jausmų sodrios uogos