Širdzy

Virš manį cykuma ir vilnijantis paribio rūkas,
Gaubia sielų, pecus ir skandzina dzvigalvį vienatvį,
Tu lyg mažvaikis jau vienumoj ir cyloj išsidūkis
Ir palikis saniai išstuštėjusių pajūro gatvį.

Aš aprėpsiu žvilgsniu margų pievų taikių peteliškių,
Išsakysiu kap troškau mylėc aš tavi tobulai,
Tu ataksi ir vėl atsimerks šviesų mylincos akys,
Pievoj cykiai smuikuos pasimetį žalieji žogai.

Kai delčia užtekės —tas pavargis klajonių mėnulis,
Vėlei žamuogės tarps ir kalbėsis tamsoj ajerai,
Nebijok nakcyje užsidegti vienakės spingsulės,
Taps vėl šilta širdzy, ilgesinga,  gerau nei gerai.