tik žvilgsniu o ne rankomis liestas
tavo veidas blyškus raibuliuos
ties upe kur šviesus mūsų miestas
atsispindi akių obuoliuos
vėjo upės atneš keistą šaltį
bus tamsesnė už naktį diena
leisk užmigti po to prisikelti
bent akimirką būk amžina
vieną šviesų bet tolimą mirksnį
ant blakstienų kol rašalas džius
man vis aidas kartos tu nemirsi
tiktai kūnas sugrįš į žodžius
bus išsaugotas užmirštas miestas
tarp Čiurlionio karalių delnų
į kurį aš nei lauktas nei kviestas
ateinu – išeinu – ateinu
per nežemišką rudenio žemę
taip atokiai toli nuo visų
kada būna aplinkui sutemę
o viduj nuo tavęs taip šviesu
nors tasai raibuliuojantis veidas
gal tiktai atspindys vandeny
kada uždanga jau nusileidus
bet atrodo dar vis vaidini
dar abu mes vaidinam kad esam
kad dar valdoma viskas gerai
kad dar liko šviesa neužgesus
kur tokie tolimi vakarai