Rašyk
Eilės (72515)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10391)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 102 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai atgavau sąmonę, mano sprandas sopėjo it dramblio numintas. Šalmo ant galvos taip pat nebuvo – dėl ko akimirkai pajutau paniką.
Tada viską prisiminiau ir supanikavau visai dėl ko kito. Mane pagrobė! Paliko gyvą, tačiau pagrobė! Ir likusieji komandos nariai tikriausiai tebelaukia manęs grįžtančios, bet jau niekada nebesulauks! Ir aš niekada nebegrįšiu namo, įstrigusi šiame milžiniškame urve, kartu su dinozaurais, kalėdinėmis spalvomis išmargintais aborigenais ir vienu senoviniu artefaktu. Elonas tikriausiai patrins rankas, sutaupęs keletą milijonų mano sąskaita. Motina ir tėvas prakeiks mano egzistenciją, negavę savo premijos dalies...
- Ji jau gyva ir varto akis, tėve, - pratarė jaunas, moteriškas balsas. - Sakiau, jog neužmušiau. Taikiausi atidžiai, kaip ir mokei.
- Tu tikra šaunuolė, Fara, - sududeno atšiaurus, gerokai vyresniam vyrui priklausantis balsas. - Dabar palik mus vienus. Pažiūrėk, ką tavo seserys veikia.
- Bet gal...
- Eik pas savo seseris! - pakartojo vyras kur kas griežčiau.
- Hrrr... - pasigirdo irzlus urzgimas. Skubūs žingsniai ir kažkokio audeklo šiugždesys.

Pagaliau mano akys susifokusavo ir aš įsižiūrėjau į žolių plaušais pintas lubas. Šaunu. Pagrobta, įkišta į vigvamą ir dar vietiniai kažkodėl kalbasi mano kalba. Reiškia, ne tokie jau ir vietiniai.
Kai atšiauraus balso savininkas pasirodė mano akyse, pažinau jį ne iš karto. Daug metų praėjo ir per tą laiką jis nė kiek nepajaunėjo. Netgi priešingai.
- Tu žinai, kas aš toks, - greičiau patvirtino, nei paklausė.
- Osabis Gang Ladenas, pirmoji Space-X misija į Žemės centrą, - sumurmėjau labiau sau.
Vyras atrodė gerai įmitęs, netgi jo juoda barzda siekė krūtinę – gerokai ilgesnė nei tada, kai mojavo savo gerbėjams nuo pakilimo platformos. Ir dar taukuota. Jo pilvas įžūliai kyšojo iš apiplyšusių „Space-X“ marškinių, kurių jis greičiausiai nebepajėgė užsisagstyti. Kiauliškai mažos vyro akutės mane nurenginėjo. Ne, tai nebuvo mano paranoja – jis tikrai stengėsi apžiūrėti mane kiaurai rūbus, lyg mėsą turguje.
Tada ir susigaudžiau, jog iš mano skafandro liko istorija, o iš likusių rūbų vilkėjau įtartinai mažai. Kažkas kaip reikiant pasistengė, kol gulėjau be sąmonės.
- Gerai, - plačiai išsišiepė jis, - nuostabu. Sutaupysime daugybę brangaus laiko. Tau belieka pasakyti savo vardą, tiesa?
Bet aš visai netroškau atskleisti savo vardą – šis bičas man visiškai nepatiko. Pats tas pavyzdys, kurį motinos naudoja aiškindamos savo paauglėms dukroms, kodėl neverta naktimis šlaistytis po neapšviestą miesto parką.
- Britni. Britni Spyrs, - pasakiau dairydamasi.
- Tu juk nujauti, kas nutinka tiems, kurie meluoja Alacho akyse? - sugrumėjo Osabis.
Man kažkodėl kilo įtarimas, jog jis turėjo galvoje save patį.
- Na gerai. Dženifer Aniston.
Jis siektelėjo riebaus, kraupiai atrodančio rimbo.
- Uch... Kim Kardašian? Ne, palauk! Paranoja! Paranoja!
Užrikau, nes jis jau mojosi savo kraupiuoju įrankiu... kurį nuleido – tiesiai į mano šlaunį, su skambiu „šmaukšt“! Dar tebeklykdama suvokiau savo mirtiną klaidą. Po viso to išsidirbinėjimo su vardais mano pačios pavardė nebeatrodė tokia įtikinanti, kad ją kur galas... Tačiau koks jo sumautas reikalas, koks mano tikras vardas?! Ir kokią jis turi teisę mane už tai lupti, po galais?!
- Gal tu nesveikas?! - žvygtelėjau. - Man skaudėjo!
- Žinok savo vietą, moterie! - atsikirto jis. - Ar motina tavęs taip ir neišmokė paklusti vyrui?
- Ką?..
Ne, motina labiau rūpinosi, kad nepraleidinėčiau pamokų, nesišlaistyčiau su pankais ir po dešimtos valandos tupėčiau prie televizoriaus, žiūrėdama reklamą. Netgi mano tėvas nemokė nieko panašaus. Šis bičas tiko į vieną kompaniją su Hitleriu – anas irgi nuoširdžiai tikėjo, jog moteris skirta virtuvei ir bažnyčiai... psichas.
Jis jau ketino užsimoti dar kartą, tačiau laiku nusirangiau nuo hamako ir pasislėpiau už jo.
Šis pastatas išties buvo didelis vigvamas, sumeistrautas iš karčių ir išpintas žolių plaušais. Antra vertus, baldus ir modernią įrangą beregint pažinau. Elono Musko nuosavybė, išrauta iš Space-X kapsulės. Net aliuminė kėdutė po Ladeno užpakaliu atrodė pažįstama.
- Kur aš? Kiek laiko čia esu?
- Kas žino? Laikas šiame rojuje visai nesvarbus, - markstėsi jis it katinas, vyniodamas rimbą aplink riešą. - Dvi valandas gal?
- Rojuje? O... o kas tie kiti žmonės, kurie...
Tik dabar man kaip reikiant dingtelėjo – Rolio nebėr. Negyvas. Nudurtas ietimi. Prakiurdytu skafandru... Kažin, kiek „patinka“ paspaudimų surinkčiau, paskelbusi apie tai Feisbuke?.. Man ėmė trūkti kvapo ir drebėti keliai. Tikriausiai žemas slėgis kaltas. Kvėpuok! Kvėpuok, Nora!
- Jos visos mano dukterys, - plačiai nusišypsojo Osabis Gang Ladenas.
- Negali būti, aš mačiau daugiau kaip tuziną... - nervingai sutratėjau.

Ne, palauk. Pirmoji Space-X misija. Trys vyrai, trys moterys. Ar gali trys moterys per tiek metų „pagaminti“ tuziną paauglių merginų? Bet po to sekė ir antroji misija – vėlgi trys vyrai ir trys moterys.
Mane ėmė kankinti siaubinga nuojauta.
- Kur kiti išgyvenę misijos vyrai? - paklausiau.
Osabio plati šypsena tik dar labiau praplatėjo. Ot šūds, jam nebereikėjo garsiai to sakyti, mano laki vaizduotė pati sudėliojo taškus ant i.
- Labai dėkingas Amerikos piliečiams, kad šie atsiuntė daugiau nekaltų mergelių į mano rojų, - plačiai pamojo jis į savo vigvamo sienas. - Alachas taip pat patenkintas. Ar ir šį kartą bus trys? Turiu pripažinti, pirmoji man beveik patinka.
Beveik? Jam tįso seilė, kai nužiūrinėjo mano pusnuogį kūną. Apsidairiau kokios nors beisbolo lazdos. Niekada nežaidžiau beisbolo, bet tėvas vis tvirtino, kad niekada nevėlu pra... velnias, jokios lazdos čia nėr! Ką daryt?!
- O... o kur tada visos moterys? - tempiau laiką. Tegu jis galvoja apie moteris. Gal testosteronas šaus į smegenis ir jis taps tikru vyru? Na tuo, kurį aplink pirštą būtų įmanoma apsukti.
- Ten, kur joms ir vieta, - linksėjo jis, maigydamas rimbą delne. - Tai papasakok, miela mano. Kiek dar žavių būtybių atvyko šį kartą ir kokie jūsų ginklai? Nenorėčiau be reikalo aukoti savo dukterų. Visgi jos dar turi pažinti savo pirmą vyrą ir taip toliau. Mudu juk suprantame vienas kitą, taip?

O aš dar maniau, jog tai MANO komandoje pilna psichų. Kur ten – Kenui Kelsiui ir abiem amžiną atilsį mokslinykams buvo toli iki šito. Bent jau žinojau tikslią priežastį, kodėl žlugo pirmos dvi misijos. Atidžiau rinkis psichopatus, Elonai!
- Yra dar dvi, - pradėjau lėtai, stengdamasi skubiai sugalvoti planą.
- Žavu. Bus detalių? Ar man laukti siurprizo? - mėgavosi akimirka barzdonas.
- Detalės... Viena beveik neturi smegenų, o kita turi Izraelio pilietybę? - sudėliojau svarbiausius akcentus. - Tau turėtų patikti!
Jis suraukė kaktą sutrikęs ir aš šastelėjau it gazelė, pasinaudojusi išblaškytu Gang Ladeno dėmesiu. Kiaurai vigvamo angą dengiančią skraistę ir tiesiai veidu į purvą, kai koja netikėtai užkliuvo už kliūties. Kai vėl pašokau, į mane abejingai spoksojo penki iečių smaigaliai.
Penkios paauglės merginos nužiūrinėjo mane vaikiškai smalsiais žvilgsniais. Nuostabiai žavios akys, nepaisant giminystės ryšių su vigvame pasilikusia kiaule. Ir pati kraupiausia akimirka mano gyvenime, kai ūmai suvoki, kokios propagandos galima prikišti į šių nekaltų būtybių smegenis.
- Veskite ją čionai, - išgirdau ramią Gang Ladeno komandą.

* * *

- Ar žinai, kodėl aš sunaikinau abi pirmąsias misijos komandas? - paklausė kėdutėje patogiai įsitaisęs Osabis Gang Ladenas.
- Mfuhu-mfumfa-famfaf! - išmurmėjau pro kamštį burnoje. Žinoma, klausimas buvo retorinis, nes jis nė neketino atkimšti man burnos ir paklausti „ką? “. Šį kartą gulėjau hamake supančiota ir jis galėjo pliaukšnoti mane rimbo galu kiek tinkamas. Vienintelis pliusas – manęs kol kas nežudys. Bent jau tol, kol nepagimdysiu pirmųjų dviejų dukterų. Tai reiškia, jog turiu daugiausiai aštuoniolika mėnesių savo pabėgimui suplanuoti. Minusas – likusieji komandos nariai tiek ilgai nelauks. Jeigu aš būčiau likusi kapsulėje ir trys GINKLUOTI mano žmonės dingtų be žinios, garantuotai atšaukčiau misiją ir sukčiau namo.
Kaip bežiūrėk, mano ateitis buvo suknista ir man norėjosi verkti. Arba klykti iš pykčio.

- Nes jeigu Elonas Muskas ir visi kiti sužinotų apie šią vietą, mūsų civilizacijai ateitų galas, - tęsė savo Osabis.
Man beliko pavartyti akis. Žinoma, jog mūsų civilizacijai ateitų galas... Kažkokia banali išsigalvota priežastis juk privalo pateisinti visą šį nelegalų haremą Žemės gelmėse.
- Matei tą keistą statinį skliauto viršuje? - glostė barzdą vyras.  - Žinoma, matei... Man pačiam šioje vietoje teko regėti tokias technologijas, kurių kitiems nė nesusapnuot! Patikėk, pirmosiomis akimirkomis galvojau kaip ir kiti komandos nariai – kad radome kažką ypatingo ir mūsų civilizacijai ateis aukso amžius, ar panašiai. Iki tos akimirkos, kai nustačiau to daikto anglies izotopų amžių.
Prie durų budinti viena jo dukterų klausėsi tėvo nutaisiusi beveik pagarbią veido išraišką. Net jeigu nė per plauką nenutuokė, kas tie anglies izotopai.
- Tas daiktas senesnis už bet kurią vietinę civilizaciją, - parodė į lubas Gang Ladenas. - Keturiolika milijonų metų. Kvailos beždžionės tebuvo Alacho brėžiniuose, kai tie padarai įsirėžė į mūsų planetą. Išmušė visą šį kraterį, įkalino save karštos plazmos burbule. Žinoma, nė vienas neišgyveno. Bet technologija atlaikė ir tebeveikia iki šiol. Nes jei nustotų veikusi...
Jis ištiesė delną ir kitos rankos pirštu imitavo kritimą iš didelio aukščio, švilpdamas pro barzdą.
- Tekšt, - palietė pirštu delną, nudelbdamas mane nuožmiu žvilgsniu. - Visi tie Goldiloko sferoje besisukantys žemynai sugrįžtų ten, kur jiems ir vieta. Atgal į Žemę. Ir spėk, kuria puse nukristų?
Jo akys tiesiog žėrėjo kryptingu pamišimu.
- Haif? - vis dar netikėjau.
- Kaip? Sunku tiksliai pasakyti. Mano spėjimas – dirbtinė gravitacija. To artefakto viduje dirbtinė trauka veikia taip, kaip ir turėtų teoriškai veikti kosminiame laive. Bėda ta, kad efektas nesibaigia sulig laivo sienomis, - šypsojosi Gang Ladenas. - Kol skraidai sau kosmose, niekam dėl to neskauda galvos. Bet jie įsirėžė į mūsų planetą taip ir neišjungę to prietaiso. Ar kada nors susimąstei, kodėl vienintelė Žemė visoje Saulės sistemoje atrodo it pasišiaušęs pienės žiedas su visais tais sklandančiais žemynais? Turėjai susimąstyti, jie visada užduoda šį klausimą mokykloje. Tik va atsakymų iki šiol niekada nerado.
Ne, jis rimtai sirgo didybės manija, jei teigė įveikęs Didįjį Gravitacijos Paradoksą.
- Jei Elonas Muskas įkels čionai koją, jokia gyva dvasia neliks garantuota, ar pasaulis tebesisuks ir rytoj, - purtė galvą vyras. - Jei taip nutiks, verčiau aš pats viską išjungsiu ir stebėsiu, kaip iš dangaus lyja akmenimis, miestais ir žmonėmis. Visas pasaulis pražūtų taikiai ir be jokios baimės ar pykčio.

Na gerai, dabar jis svajojo kaip tikras teroristas.

- Aš jau suradau, kuri kosminio laivo dalis atsakinga už antigravitaciją ir paruošiau blogiausiam atvejui jungiklį, - išdidžiai išpūtė krūtinę. Jo klausiusios dukterys linksėjo galvomis plačiai besišypsodamos. Prisiekiu, jei mano burna nebūtų užkimšta, dabar ji būtų plačiai pravira ir vėdinama.
Šis trenktas diedas ir YRA teroristas!

* * *


- Tai, - atsargiai kreipiausi į vieną teroristo dukterų, kai senis atkišo man burną ir pasišalino savo reikalais. - Tu bent žinai, kur yra tavo motina?
- Mama? Ji užrakinta ir saugoma, - trūktelėjo petį juodaplaukė skaisčiai žydromis akimis, kurios veido bruožai man priminė antrosios misijos biologę, Dianą Sočko. - Mama kažkodėl negali pakęsti tėčio ir kitų mano seserų. Ji labai pikta moteris.
- Stebuklai, - murmtelėjau sarkastiškai. Tada man dingtelėjo klastinga mintis. - Galbūt todėl, kad tėvas planuoja savo paties dukteris paversti savo meilužėmis? Juk jis sakė, ką planuoja padaryti su jumis, tiesa?
Skaldyk ir valdyk, Nora! Skaldyk ir val...
- Žinoma! - plačiai nusišypsojo juodaplaukė. - Mes visos žinom ir nekantraujame  sulaukti, kada tai prasidės! Tėtis visada sąžiningai laikosi savo taisyklių. Kartais netgi per daug sąžiningai, - patempė lūpą.

O ne! Nušaukite mane... Nušaukite dabar pat.
Net nebuvau tikra, ar pajėgsiu pralaužti šią beprotybę. Jei imčiau įtikinėti, jog jų mylimas tėtukas elgiasi netinkamai, merginos gali netikėtai suirzti ir apkaltinti mane piktžodžiavimu. Dar subadys ietimis iš inercijos. Bet pala...
- Betgi jūs tokios jaunos, - dairiausi į abi seseris. - Verčiau pasigrobkite savo vyrą, kam jums šitaip savo tėvą kankinti? Mano kapsulėje kaip tik yra vienas, gražus neišpasakytai!
Atleisk man, Kenai Kelsi Bekingemai, bet pagaliau išaušo tavo misijos valanda. Ne mano kaltė, jei susimausi su šiomis žaviomis, pakvaišusiomis būtybėmis...
- Tikrai? - pastatė abi ausis.
- Norite pamatyti nuotrauką? - vyniojau meškerę. Abi tankiai palinksėjo galvas. - Tai suraskite mano mobilų telefoną. Kažkur tarp daiktų turėjo būti.
Kenas vieną kartą nenusaugojo savo pusnuogio kūno, kai „deginosi“ prieš iliuminatorių ir man pavyko slapčia padaryti keletą kadrų. Vis dar svarsčiau, ar vertėtų juos skelbti  tinklaraštyje. Bent jau moterys nustotų manęs nekęsti – gal...

Paauglėms dar nespėjus išpildyti mano įsakymo, senis sugrįžo ir abi merginos sustojo it įbestos, kaltai dairydamosis į šalis. Beliko mintyse giliai atsidusti. Kad nesiseka tai nesiseka. Jos net neturėjo elementarių socialinių įgūdžių, tokių kaip įtikinamas melas ir blefas. Gang Ladenui prireikė sekundės susivokti, jog vigvame kažkas negero vyksta, tačiau jis tik akis pavartė ir papurtė galvą, neketindamas gilintis.
- Pakelkite ją iš lovos ir kojas atriškite. Eisime apsidairyti, - paliepė.
Kol paauglės vykdė nurodymus, jis dar kartą įdėmiai/gašliai mane nužvelgė.
- Tai visgi pasakysi savo vardą, ar man tave Kim Kardašian vadinti? - paklausė.
- Nora Paranoja, - burbtelėjau. Dar to betrūko, kad mane kas nors Kardašian imtų pravardžiuoti. Žinoma, mudvi abi esame garsenybės ir mudviejų žmonės vienodai nekenčia, bet jos nekenčia tik šiaip sau. Mane nekęsti yra už ką.
Jis sunkiai atsiduso, gniaužydamas rankoje rimbą.
- Vis dar išsidirbinėji? Gerai, tebūnie Kim. Tikiuosi, tau tas vardas labai patinka.
Ir išėjo lauk, man nespėjus užprotestuoti. Abi paauglės susižvalgė ir stumtelėjo mane tėvui įkandin.
- Aš Fatima, - sušnabždėjo juodaplaukė. - Turiu tavo telefoną, tik palauk, kol tėvas mūsų nematys!
Gerai, mano juodas, tamsus planas pamažu pildosi. Keno dailus veidas šių naivių būtybių smegenis pavers hormonų tyre, neišgelbės jokie tėtuko įtikinėjimai. O kol Kenas nukreips dėmesį, Laura Barkroft ir Aurora kaip nors išlygins jėgų pusiausvyrą...

Žioptelėjau apstulbusi. Pasirodo, Gang Ladeno vigvamas stovėjo milžiniškame, idealiai simetriškame urve, kurios sienos pulsavo auksinėmis (energijos?) linijomis, vedančiomis iš vienos begalybės į kitą. Per daugybę laiko gamta iškovojo visus horizontalius paviršius, padengdama juos džiunglėmis, tačiau nepajėgė užsiropšti iki lubų.
- Ar mes esame... esame tame...
- Ateivių laive? Žinoma, - atsisuko į mane Gang Ladenas. - Kur dar aš galėčiau pasistatyti tokią skystą palapinę, nebijodamas dinozaurų? Mes visus išvijome iš šios vietos. Arba suvalgėme.
Ir jis nusišypsojo nuo ausies iki ausies.
Link mūsų artinosi dar penkios merginos. Vyriausiai iš jų būčiau davusi visus šešiolika Space-X misijos metų. Jauniausiai gal tebuvo dvylika. Ir visos turėjo bent dalį mylimo tėtuko bruožų. Pasijutau it kokiam košmare.
- Nuveskite mūsų Kim Kardašian į haremą, - paliepė Gang Ladenas. - Fatima ir Amani paruoš ją vestuvėms. Visas kitas seseris surinkite į karo pasitarimą, rytoj šturmuosime jų dangaus karietą!
Merginos beveik katučių suplojo, džiaugsmingai dairydamosis tarpusavyje. Vestuvės ir karas... žinoma, kaipgi be šių dviejų svarbiausių dalykų?
Patenkinta tokiu tėvo planu, Fatima čiupo mane už rankos. Šiek tiek toliau nuo vigvamo išvydau kelias ypač stambias baobabų išvartas, tarp kurių buvo sukonstruotas skausmingai niaurus pastatas kreivomis sienomis. Ten mane merginos ir vedė. Prisiartinusi supratau, jog netgi ir kreivokas, šis pastatas buvo pakankamai tvirtas, kad sulaikytų įkalintuosius viduje. Masyvias duris saugojo trys nuobodžiaujančios paauglės. Išvydusios mane, jos beregint liovėsi kramčiusios nagus ir įsispoksojo it į didžiausią stebuklą. Didelės, naiviai tuščios mergaičių akys. Fatima paliepė joms skubėti į tėvo organizuojamą susirinkimą, tuo tarpu pati įstūmė mane pro duris ir prirėmė prie kreivos sienos.
- Telefonas, - įspraudė prietaisą man į delną, iškvėpdama į veidą. - Čia mūsų niekas nemato, tai rodyk, ką ten turi!
- Gerai... - nė nepajutau, kaip mano pulsas ėmė mušti rekordus. Ne dėl Fatimos artumo – dėl būsimo maišto Gang Ladeno laive.
Atrakinau ekraną ir suradau paskutines Keno nuotraukas. Kai parodžiau jas merginai, ši net pritūpė nuo staiga užplūdusių hormonų. Pirmas kartas, kai aš pati apsidžiaugiau, jog pasiėmėme Keną į šią misiją.
- Ar jis... jis tikras, tu man nemeluoji?
- Pati netrukus pamatysi, - trūktelėjau petį. - Tik kažin ar ilgai juo džiaugsies, jei tavo tėvas kartu su jumis šturmuos „dangaus karietą“.
- Mes ką nors sugalvosime, - negalėjo atplėšti akių nuo ekrano Fatima. - Jeigu jis tikras ir tu mums nemeluoji, mes kaip nors...

Mhmmm, ji kaip nors. Aš vos betvardžiau tamsią šypseną. Galbūt sėkmė nuo manęs dar nenusisuko. Gal man pavyks sugrįžti namo ir visos šios Gang Ladeno pasakos apie dirbtinę gravitaciją tėra pasakos. Jis nesugebės paspausti savo mygtuko, jei netyčia užvers autus šturmo metu. Mergaitės pačios tuo pasirūpins, aptikusios naują, daug gražesnį „tėtuką“.

- Gerai, šaunu, - susitvardė Fatima. - Eime, pasimatuosi vestuvinę suknelę.
- Jūs čia rimtai turite vestuvinių suknelių?
- Tik vieną, - prisipažino ji. - Bet kadangi jūs savo dangaus karietomis visos atvykstate vienodo ūgio bei svorio, turėtų tau tikti.

Ūmai supratau, pagal kokius parametrus Elonas Muskas mūsų komandą formavo. Fatimos tiesa – visos merginos kapsulėje buvo daugmaž vienodo kūno sudėjimo ir svorio. Mus pakavo į kapsulę it sveriamą mėsą, kad misija tęstųsi kuo ilgiau už kuo mažesnę kainą. Jei nusigausiu iki savo kompiuterio, taip ir parašysiu. Elonas nebus laimingas už tokius atradimus, na bet jis ir taip retai būna laimingas, ot bėdos...
Kai žengiau pro kitas kreivas duris, pagaliau pastebėjau pažįstamus, tik gerokai susenusius veidus. Šešios pirmųjų dviejų misijų moterys visos kaip viena atsisuko į mane. Navigatorė Diana Sočko pakilo nuo suolo.
- O ne! Jie ir vėl atsiuntė naują kapsulę?!
- Laba diena, - kilstelėjau surištas rankas.
- Sveika, mama, - pamojavo Fatima. Ir sulaukė trumpo, labai nirtaus žvilgsnio, nuo kurio susigūžė į kuprą.
- Jei tikrai būčiau tavo motina, tavo užpakalis kasdien būtų karšiamas po kelis kartus, jaunoji panele! - urgztelėjo Diana. Tada vėl sužiuro į mane. - Tai kiek šį kartą? Vėl šeši ir vėl beginkliai?
- Mes... umm... - sumikčiojau, nesugalvodama, ką atsakyti. Jaunoji Fatima klausėsi išplėtusi ausis. Jei pasakysiu, kiek pistoletų liko Lauros Barkroft rankose, netrukus ji atraportuos tėtukui.
- Nesuprantu, su kuria kūno dalimi tas Muskas galvoja, - papurtė galvą Diana. - Siunčia ieškoti laukinių dramblių be atitinkamo kalibro patrankų. Tai kiek jau praradote išlipę?
- Du, - kilstelėju pirštus. - Aš Nora, beje... Nora Paranoja.
- Palauk, - atsibudo kita moteris, Irina Bezucha, berods. - Ta pati Paranoja? Kuri požeminį pasaulį savo dienoraštyje buvo aprašiusi?
Dabar aš susimečiau į kuprą, pastebėjusi jos piktoką žvilgsnį.
- Taip, ta pati.
- Tai per tave mes visos čia... - jau buvo bepradedanti Irina, tačiau Diana nutildė ją nekantriu mostu:
- Rimtai, Iročka? Tave jėga į kapsulę patupdė? Juk ne jėga – pati ten įlipai!
- Taip, bet jei šita nebūtų prirašiusi savo pasakų...
- Kai man buvo dvylika, - atgavau balsą. - Rašiau savo pasakas, kai man buvo dvylika. Niekas tada apie dramblį dar nežinojo. Nereikia manęs kaltinti.
- Aš keturias dukteris ir sūnų nuo to kiaulės pagimdžiau! - užklykė Irina per visą patalpą. - Daugiau nei bet kuri kita iš šitų... Tu man neaiškink, ką turėčiau kaltinti, gerai?!
Taikiai kilstelėjau letenėles, nesugalvodama, ką atsakyti į tokią isteriją. Irina nervingai  susiglostė plaukus, tada graudžiai šyptelėjo:
- Atsiprašau... Sveika atvykusi į islamo beprotnamį, Nora. Netrukus ir pati sužinosi, kaip čia viskas vyksta. Spėju, šita gyvatė tave atvedė, kad vestuvėms paruoštų, tiesa?
Šitaip išvadinta, Fatima piktai primerkė akis ir stumtelėjo mane link kitų durų.
- Tetulyte, tu šįvakar atidžiau į lėkštę žiūrėk, kad nerastum prispjaudytos! - pagrasino.
- Nes tai daugiausia, ką gali man padaryti, nesupykdžiusi riebaus, gauruoto kuilio? - įkando Irina.
Man beliko mintyse atsidusti.
Kas su šiuo paveikslu negerai? Normaliomis sąlygomis, motinos turi kur kas didesnę įtaką savo vaikams, nepriklausomai nuo lyties. Bent jau turėtų turėti. Tuo tarpu čia visos kando viena kitą it kokiame paspirtame širšių lizde. Nenuostabu, jog Gang Ladenas jautėsi absoliučiu savo įsivaizduojamos karalystės valdovu.


* * *

Na gerai, vestuvinė suknelė buvo suplyšusi keliose vietose ir nė viena nepasirūpino jos sutvarkyti. Ar bent žole perrišti.
Na gerai, Osabis Gang Ladenas neturėjo nei kunigo, nei imamo savo ceremonijai. Kam jų iš viso reikia, tiesa?
Na gerai, aš visiškai netroškau ištekėti...

Nė viena iš septyniolikos susirinkusių Gang Ladeno dukterų neatkreipė dėmesio į pastarąjį mažmožį. Jos buvo laimingos sulaukusios dar vienos ceremonijos. Nes žinot, šioje vietoje nebuvo ką daugiau veikti. Tu medžiojai, valgei, miegojai arba vestuvėse dalyvavai. O ko ta nuotaka norėjo ar nenorėjo – kam rūpi?

Osabis Gang Ladenas iškilmingai prisiartino prie nudžiuvusio medžio stimburio, prie kurio buvau pririšta. Jis netgi buvo pasipuošęs - vietoje kaklaraiščio pasirišęs „Space-x“ virtuvinį rankšluostį. Apiplyšusių marškinių vis dar nepajėgė užsisagstyti, tad tankiai apžėlęs pilvas kyšojo visu siaubingu gražumu.
- Kim Kardašian, ar sutinki tapti mano ištikima žmona? - paklausė be jokios įžangos.
- Uch... palauk truputį, - pamėginau virvių tvirtumą. - Tuoj, susiskambinsiu su Kim ir perduosiu tavo pasiūlymą. Manau, ji labai apsidžiaugs...
Jis atsivėdėjo ir pliaukštelėjo delnu mano dešinį skruostą. Net akys apsivertė ir ašaros ištryško. Papurčiau galvą, vis dar negalėdama patikėti tokiu jo poelgiu.
- Sutinki ar ne? - pakartojo įsmeigęs į mane savo kiauliškai mažas akutes.
- N... ne, - trūktelėjau petį.
Jis vėl užsimojo – šį kartą į kairį skruostą. Neišlaikiusi aiktelėjau, liežuvio galu tikrindama dantų būklę.

Teisingai, riebi kiaule. Rodyk savo dukroms tinkamą pavyzdį, kad jos žinotų, ko iš tavęs verta tikėtis...

- Tau vis dar juokinga? Mudu stovime Alacho akivaizdoje, moterie! - sugrumėjo jis žemu, pavojingu balsu.
- Rimtai? Tai pasakyk jam, kad pasirodytų, nes man, ateistei, kažkaip nesimato...
Dar vienas smūgis, nuo kurio kraują burnoje pajutau. Bet nors balsą sulaikiau, tik sumurmėjau iš skausmo.
- Tu man patiksi, - plačiai išsišiepė Gang Ladenas. - Visos kitos jau po pirmo pliaukštelėjimo pasidavė. Tu... aš tave pamažu perlaušiu, pati pamatysi.
Jis spragtelėjo pirštais ir dvi merginos ėmė atrišinėti mano virves.
- Dabar eisime, sutvirtinsime mūsų sąjungą štai ant to švento akmens, - mostelėjo į laivo korpuso nuolaužą, kurios gamta nepajėgė paslėpti po augmenija.
- Ką?.. Bet aš nepasakiau, kad sutinku! - pasipriešinau.
- Žinoma, pasakei. Argi pati nežinai, ką reiškia moterų „ne“? - jis čiupo mano ranką.
- Darykit ką nors! - grįžtelėjau panikuodama į Fatimą.
Ši tik petį trūktelėjo, pasitaisydama plaukuose įsegtas gėles. Tada atlenkė mano pirštus, kuriais laikiausi įsitvėrusi medžio šakos. Gang Ladenas patraukė, vos paslika neišsitiesiau. Merginos nusekė mudviem iš paskos, džiugiai kažką čiauškėdamos tarpusavyje.
- Tau reikėjo iš karto sakyti „taip“, - tyliai pamokė Fatima. - Tėtis visai geras, kai jam nesipriešini.
- Eik tu sau, rimtai?.. - sušnypščiau pro sukąstus dantis, stengdamasi kulnais įsikasti į žemę ir bent šitaip sulaikyti „ceremoniją“. Gang Ladenui buvo nė motais. Nuvilkęs besispardančią iki nuolaužos, jis privertė mane atsigulti ir pats ėmė virves rišti, net liežuvį iš pasitenkinimo iškišęs.
- Gal jūs visai išprotėjot?! - neišlaikiau, pasukdama veidą į merginas. - Negi pačios nesuprantate, kad jis ir jums tą patį padarys?!
Atsakydamos į mano isteriją, paauglės džiugiai sukrykštė ir ėmė ploti rankomis... galbūt tik išskyrus Fatimą, kuri stebėjo Gang Ladeną akis primerkusi.  Mane ūmai aplankė negeras įtarimas, jog būsiu dusyk pakišta po to paties autobuso ratais. Fatima nesiruošė dalintis Kenu su savo seserimis. Ji patyliukais ėmė iš tėvo pavyzdį ir jau planavo savo nuosavą haremą. Sukirmijęs obuolys nuo supuvusios obels...
Gang Ladeno riebūs pirštai nutvėrė mano vestuvinę suknelę ir nekantriai trūktelėjo. Išlakstė sagos ir kabės. Turbūt tai reiškė, jog kitai nuotakai teks dalyvauti nuogai? Ar jie tikėjosi, jog Elonas atsiųs daugiau suknelių sulig sekančia misija? Gal net visą vestuvinį tortą?..
Paklaikusios mintys šokinėjo nuo vienos keistos idėjos prie kitos, vengdamos šlykščios realybės. Įdomu, ar mano skrandis atlaikys, jeigu šitas meitėlis pamėgins mane pabučiuoti? Galėčiau ir pati truputį pasistengti bei privemti jam į barzdą, kad žinotų...

Po kosminio laivo skliautu ūmai sugriaudėjo kraupiai skardus šūvis. Gang Ladenas žvygtelėjo visa gerkle, paleido mano krūtį ir krito it pakirstas už nuolaužos. Į veidą tekštelėjo keli kraujo lašai.
- Nora?! - pašaukė mane pažįstamas balsas.
Netikėdama pasukau galvą į tą pusę. Laura Barkroft atsargiai sėlino artyn, kiekvienoje rankoje gniauždama po „Desert Eagle“ ir taikydamasi į sustingusias iš netikėtumo merginas.
Laura? Tokioje vietoje? Už kelių kilometrų nuo urvo, vedančio iki mūsų kapsulės? Kaip ji iš viso surado šią vietą?
Iš už toliau gulinčio medžio kyštelėjo Auroros Tromp kuodas. Inžinierė kol kas neketino artintis, skaičiuodama savus ir svetimus.

- Sesės! - pabudo iš sąstingio Fatima. Mergina išsitraukė durklą ir apvertė jį delne, nutverdama už ašmenų. Pažadintos jos balso, paauglės stvėrėsi ginklų ir visos it viena atsisuko į Laurą Barkroft.
- Nuginkluokite ją! - kriuktelėjo iš už nuolaužos Osabis Gang Ladenas. Pasirodo, jis dar buvo gyvas.
- Laba diena, - naiviu balseliu pasisveikino Laura Barkroft.
Dvi keturiasdešimt penkto kalibro patrankos krūptelėjo jos delnuose, viena po kitos. Mano ausis užgulė pragariški trenksmai. Arčiausiai manęs stovėjusių dvylikos ir keturiolikos metų merginų kūnus supurtė kulkos, viena net persisuko nuo smūgio. Dar viena kraujo dozė į mano veidą. Šį kartą Laura pataikė tiksliau nei tiksliai. Panašu, jog didelio intelekto tam nereikia.
Dešinėje kažkas inkštė ir kriuksėjo – tai Gang Ladenas pasipustė padus kažkur į kosminio laivo gilumą. Fatima turbūt pastebėjo jį, nes kaipmat klyktelėjo savo seserims trauktis. Išgąsdintos vaikiško Lauros nuožmumo, paauglės spruko tėvui iš paskos.

- Tau viskas gerai? - paklausė Barkroft, apeidama ratą aplink korpuso nuolaužą. Įsitikinusi, jog tikrai esame vienos, ji padėjo pistoletus šalia manęs ir užsiropštė ant nuolaužos.
- Net nežinau... - sumurmėjau, kovodama su palengvėjimo ašaromis. - Kaip... kaip judvi mane suradot?
- Pėdsakais atsekėm, - murmtelėjo blondinė, tarsi tai būtų akivaizdžiausias dalykas pasaulyje.
Apžergusi mane, Laura išsitraukė peilį ir keliais taikliais rėžiais pašalino virves. Visai kaip kino filmuose. Net nepagalvotum, jog šioje dailioje galvelėje – nulis intelekto...

Pasilenkusi dar arčiau, ji nykščiais nubraukė kraują nuo mano veido ir įsisiurbė į lūpas savosiomis, sumurkdama kažką iš malonumo. Nė nepajutau, kaip kūnas įsitempė it styga ir plaukai ant galvos pasišiaušė.
Mane bučiavo Laura Barkroft... Mane bučiavo kita moteris ir aš net nesuspėjau duoti jai savo leidimo! Negana to, Laura visai neketino liautis, tarsi mudvi kurorte, po skėčiu būtume įsitaisiusios, o ne kažkur tarp dinozaurų.
Gal ji sumaišė mane su Kenu Kelsiu? Žinau, sunkiai tikėtina, bet tai jos intelektas žemiau nulio, ne mano ir... ir...
- Judvi pavarot, - pakomentavo Aurora Tromp, prisiartinusi prie nuolaužos. Šiaip ne taip pasukau galvą į jos pusę, išvengdama Lauros lūpų. Aurora atrodė ne ką mažiau apstulbusi nei aš. - Ir seniai judvi šitaip?
- Ką?.. - cyptelėjau. - Aš ne... Visai ne...
- Mm... aš Norą jau devyniasdešimt tris dienas myliu, - suskaičiavo Laura, vis dar neketindama paleisti manęs. - Ji mano.
- Ką?! - atsisukau į ją pastėrusi. Tai buvo klaida. Pastebėjusi mano pravirą burną, Laura pasinaudojo proga – man net blakstienos užsiraitė.

Nuo pat sumautos misijos pradžios? Ne, palauk... tai visi du su puse mėnesio PRIEŠ misijos pradžią, vos tik susitikome!
Ūmai tapo aiškus visas tas keistas Lauros elgesys, kai ji spigino mane nuožmiu žvilgsniu diena iš dienos. Ji žiūrėjo visai ne į mane, o į tuos, kurie tuo metu buvo mano draugijoje. Štai kodėl ji taip raudo ir gėdijosi priremta prie sienos ir kodėl vėliau sekiojo iš paskos it ištikimas šuva. Čia tik aš viena klaidingai supratau.

Kad ir kokios pastėrusios, mano smegenys dar sugebėjo atlikti nesudėtingą aritmetiką: geriau jau viena tūpa blondinė su dviem keturiasdešimt penkto kalibro patrankomis, nei vienas Gang Ladenas.
2018-01-09 12:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-16 19:06
sesė mėta
Vis kažkas sutrukdydavo prisėst ir perskaityt šitą dalį iki galo, bet galų gale įveikiau. Na, gal nereikėtų sakyti „įveikiau“, nes iš esmės sunku nebuvo. Šitas Aurimo tekstas man labai maloniai skaitėsi. Humoras vietoje, siužetas įdomus ir trečioje dalyje PAGALIAU supratau kaip „padarytas“ šitas kūrinio pasaulis :). Ta „pienės pūko“ Žemės idėja iš tiesų man labai patiko. Tik pabaiga kiek užtęsta ir perkrauta bučiniais. Ir ištaškytų mergaičių gaila pasidarė.
Žinau, baisu, bet šitas man iš tiesų pasirodė juokingas :) „ Žinoma, pasakei. Argi pati nežinai, ką reiškia moterų „ne“?“

O ketvirta dalis jau paskutinė?

Gal ir trūksta kažko iki "puiku, 5", bet suaapvalinu iš 4,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-15 19:25
Negimes
Oi, Aurimai, laukiu nesulaukiu tavo naujų kūrinių:)
Būtų smagu sulaukti iš tavęs kokios nors kosminės odisėjos, plieninės žiurkės kontekste :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-09 12:51
__ ___
šmadriškas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-09 12:49
Aurimaz
Bus dar 4 dalis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą