plakimasis

iškukčioju maldą
nes nuovargis nuo savęs
toks nepakeliamas visai
kaip ant plyno lauko
bekraštybės atsiradus miestui
kur kiekviena dėmė -
varno pavidalo žmogumi
šešėliais nusėtomis sienomis
vis juda savo beprasmybėse
nepastebėdami virsmo
viską užgožia „aš“
net buvęs tradicinis ėjimas
į gamtą tapo mikroscheminiu
rezonansu kai einu
aklosiomis ir nieko neregiu
paskutinis lapas ant medžio -
stebuklas
o aš žiūriu į neoną
ir sau primenu
asmeninę saulę
tik ji mane maitina ne gyvastimi
bet mažomis radiacijos iškrovomis
visai kaip žaibo paglostytos
avys degu raudoniu ir rituosi nuo
šlaito keteros griaudėdamas
išvedžiojimais
pataikūniškai iriuosi
per egocentriškumų
minią pastebėdamas kitų
suklupimus
suvokdamas kaip reikia meluoti
savuosius blefuodamas
išstumiu į priekį sušaudyti
tapdamas savo akyse šventuoju 
nors esu nė kiek
neteisesnis