Susiliejimas

Aš užuosti galiu kaip grakščiais tavo žingsniais ateita
per tą gatvę be vardo per dar neiškritusį sniegą
net miegodamas angelas pučia sau užburtą fleitą
ir jo pirštai plonyčiai per fleitą varinę nubėga

ir per kūną nueina melodija dar negirdėta
o kartu panaši į vaikystės niūniavimą seną
ir tasai liūdesys verčia žmogų į tikrą poetą
kurio rankraščiai naktį kaitriam židiny dar rusena

ir gyvi tavo žodžiai jie cypia atrodo ir raitos
ir pajuosta pieštukas ir viskas taip greit apanglėja
kai ant arklio medinio mažasis karys joja raitas
per nuo šerkšno nubalusią ilgą kaštonų alėją

ir sustoja staiga ir sužvengia medinis arkliukas
tarsi šlapdriba sausį iš snukio jam drimbančios putos
karuselės ratu šitaip visą gyvenimą sukas
ir galiausiai sustoja tarytumei nieko nebūta

jis šuoliuoja tolyn savo raitelį sužeistą nešas
kurio vaikiškas rūbas dar plazda suplyšęs prieš vėją
ir nuo skruosto ant popieriaus lapo tik kapteli lašas
po to antras ir trečias į vienį gražiai susilieja