Vansen 45

Vansen 45

Mane išauklėjo Lietuviškais idialais. Mano tėvas tikras patriotas Lietuvos gyvnėjas, Sąjudžio lyderis. Mama paprasta Lietuvė, paprastų darbininkų duktė. Vaikystėje mokiausi stebėdamas suaugusius. Ir supratau, kad tikras Lietuvos patriotas turi nekęsti rusų, sovietų sąjungos, lenkų, latvių, žydų. Kai paaugau sužinojau dar daugiau, kad tikras lietuvis turi nekęsti netik tai ką paminėjau, bet dar Jungtinių Amerikos valstijų, Europos sąjungos, nepriklausomybės. Po to kai paaugau prievolė neapkesti kitų tik pasunkėjo. Privaloma buvo nekęsti kaimynų, darbdavių, giminių. Paskui paprotingėjau ir supratau kad reikia nekęsti mamos, tėvo, brolio, sesers, senelių. Galių gale supratau, kad reikia nekęsti savęs. To mane išmokė Lietuvos visuomenė.
Kaip tikras lietuvis pasakiau.
- Jei Kūrėjas duos man tokią galimybę užmesiu ant Lietuvos atominę bombą. Tiksliau ant kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio užmesiu po atominę bombą.
- Už ką? – Paklausė supykęs tėvas.
- Už tai, kad prieš 80 metų tapote žmogžudžiais ir iki šiol nepadarėte atgailos. – Atsakiau.
- Tai nebuvo žmogžudystė. Taip reikėjo padaryti. Lietuviai buvo užpulti Sovietų sąjungos. O nužudytieji padėjo ištremti daug lietuvių į Sibirą. – Teisinosi tėvas.
- Savo žodžiais patvirtini mano poziciją... Todėl jei turėsiu galimybę nuplausių Lietuvą į Baltijos jūros dugną.
- Gerai. Užmesk bombą ant mano namo. Daugiau nebenoriu su tavimi kalbėti. – Tėvas supyko ir nusisuko.
- Ką tu manai. – Paklausiau Ato, kuris atvyko iš Klaipėdos.
- Nežinau, tavo žodžiai skamba nemaloniai.
- Kodėl?
- Nes aš gyvenu Lietuvoje...
- Gerai, vaikeli, - atsakiau, - kol tugyvensi Lietuvoje, ant jos atominių bombų nemesiu.
- Ką tau padarė lietuviai, kad taip ant jų pyksti? – Pasiteiravo Danielius. Jo balse jutau lengvą pašaipą.
- Aš, kaip tikras lietuvis nekenčių, ir niekada niekam neatleidžiu, ypač tiems, kurie nesigaili, kad tapo nusikaltimo bendrininkais. Todėl, jei Kūrėjas duos man tokią galimybę, tada...
- Nurimk, Dievas jiems jau sumokėjo už padarytus nusikaltimus.
- Nereikia jų žudyti. – Į pokalbį įsijungė David Juda. – Nes gali būti, kad tarp jų yra gerų žmonių. Gal būt jų palikuonys taps gerais. Mes nežinome. Todėl nereikia.
- David Juda, Danieliau, - Kreipiausi į pašnekovus. – jus ne lietuviai, todėl manęs negalite suprasti. Jūs gailestingi ir atlaidus. Aš ne tuks. Aš tikras lietuvis, todėl niekada neatleidžiu, ir pasiruošęs nužudyti milijonus už menkniekį.
- Reikia dirbti su savo sąvybėmis. – Barė mane ANP. – Gimei ne tam, kad liktum toks koks esi. Privalai ištaisyti savo charakterio savybes. Turi tapti gailestingas ir atlaidus.
- Atlesiti lietuviams? – Nustebęs šūktelėjau. – Kodėl, juk jie nesigailėjo, niekam neatleido. Net po to kai visus nužudė, dar labiau pradėjo nekęsti savo aukų. Pažystų šią tautą. Paprasti būrai ir profesoriai, iki šiol dega neapykantą. Kodėl turėčiau jų gailėtis.
- Nebūk toks kaip jie. – Pasakė visi. – Žiaurumas – sąvybė kurią turi apriboti.
- Gerai, nebenoriu neapkęsti savęs ir kitų žmonių. Nusprendžiau nesprogdinti Lietuvos. Tegul sau gyvena.