...kai nejučia.

Rytvėjis... gal gi nuo tėvų namų?... nuo savo krašto?.. Gal su juo, tik jam pavaldžiu greičiu skrieja kitokios viltys, išbandymai... gal? O gal užpūs mano uždengtus lūkesčius, rudenio klevais... rasotais lašais, kitąpus stiklo.. Rytvėjis... gal gi reikėjo mano užsnūdusiai motinystei... kuri, regis,  žino visai viską... tik ar supranta? Ar supranta, kaip Mylėti tuos ūgtelėjusius manus kūdikius.. kai nebereikia jų glausti prie savęs, kai nuraminimas jiems nebereikalingas...? Kai savi vilkiukai, dairosi už tamsiausios olos kampo... kurį, taip puoselėjau, atiduodama ir atrasdama save... kitaip. Kaip apsaugoti juos.... kad nesusižeistų... savimi? Kaip ramiai išstovėti šalia... išlaukti... išmylėti? Rytvėjis!!! Iš Ryto... iš Rytų... Rytoj... Jie- mano rytojus... kas rytą... su vėju.. nauja pradžia... link savęs...