Atsisveikinu,
bet, žinoma, ne su visais;
atsisveikinu su tais,
kas taip brangu
ir nori grįžti.
Atsisveikinu sau savimi,
kuris išdegino save,
net nesuvokęs, kad reikėję
koksai besi, savęs nebeužmiršti.
O šiandien laikas toks,
kai susitiks prie mano stalo mirę.
O aš?
Atrodo, netgi esančiu ten būti negaliu.
Dar skambtelėk, širdie,
kaip prie altoriaus skambina varpelis,
ateinat kunigui mišių.
Nelaužysiu aš Dievo kūno
paėmęs į rankas Kūčių plokštelę.
Žiūrėsiu naktyje
kaip žvaigždės krenta
manydamas, kad tai į delnus Tau, žmogau.
Žinau, ant mano delno net ir kibirkštėlė nenukris,
bet kaip kitiems šviesu
ir man šviesu...
Tikrai kalėdiškas eilėraštis. Nuteikiantis sielos ramybei savo tylia išmintimi, stiprus tikėjimu, skleidžiantis šilumą, kai jį skaitai, tarytum šildytumeisi prie mažos kito žmogaus sielos ugnelės. Su Š. Kalėdom. Kad visi debesys gyvenimo kelyje būtų tik lengvi balti debesėliai, nepajėgiantys užtemdyti džiaugsmo ir svajonių.5.
Mielas, Pranai. Sukrėtė, sujaudino štai šitir žodžiai ypatingai:
"Žinau, ant mano delno net ir kibirkštėlė nenukris,
bet kaip kitiems šviesu
ir man šviesu..." Brolau, juk žodžiai šie tarsi gero žmogaus, visų gerų žmonių gyvenimo (pageidautina) abėcėlė, o Tau asmeniškai tai sielos veidrodis. Lik toks visada visur. Ir prie altoriaus ir prie stalo. Gražaus Tau Kūčių vakaro ir žinoma linksmų Kalėdų.
Su artėjančiomis Kūčiomis ir Kalėdų šventėmis Pranai... Skambink Širdimi Gyvenimą ir jo pačias šviesiausias Akimirkas neužbrauk, nes tai - likimo dovana...