Nai(vuolia!)

padalinki mane riekelėmis
kaip Adomo ir Ievos obuolį
nuodėmių kąsneliai vis veliasi
nepažinto vyro paklodėse

bet pažinto vyno nurodymais
mano mintys susvyla į tylą
mano aistros pavirsta goduliu –
sutrinku. niekada nepatyrus

kaip susigeria raidės į rašalą
kaip prisninga į žiemišką dangų
taip ir jis su aistra susilažinęs
atvirkščiai širdyje susirango

ir dalina, ir tykoja, godūs
paskutiniai kąsneliai aštrumo
nepažinto vyro paklodėse
neieškoki meilaus subtilumo