Sak kaimynkė mon stogas važiuoj. Tą aš kambikorma prezydentui i skombinu „Vania, kur tu ble važiuoj

Sunku senatvėj gydyti žaizdas
Sunku jau atstovėt tiek by*biui tiek ant kojų
Ateis jauni, vis vien iškirs kiekvieną
Neliks mums, seniams, vietoms, na ir kas...

Mes karts nuo karto su Irenka pasvajojam
Kad būsim mes tokie kaip jie bent vieną dieną
Geriau rimuosim, dar geriau rašysim
Stipriau išjausime, visas metaforas žinosim
Užstoti niekad nieko neprašysim
Nebenušluostys niekados pacanai mūsų nosių
Ir patys savo žmonas vėl darysim.

Turėsim protą, kūną, veidą, pyktį gošim
Tik talentu savu, tikėjimu ir noru
Laiku sustoti keičiant spalvą šviesoforui
Ir pūsim kaip kadaisę pūtę, vopščim

Mes būsim gražūs ir laimingi, neliūdėsim
Nelaksim vyno baruose ir nebedžiumbsim
Į nuotrauką pirmosios nenuleisim
Ir negirdėsim kaip mirtis į sieną dunksi...

Tačiau iš ryto vėlei atsibundam
Į darbą, apsirengt, prieš veidą trys vaikai
Ir miždu pročim dach*ja anūkų...

Nuo pilvo nusibrauksim vakar purvą kai
Suprasim, čia nėra vietos senukam