kur buvai tu, ten atsidūriau aš

Aš esu tu. Tu esi aš? Tu žinai, kas aš, bet nežinai kas esi tu! Marija, mano amžinai, tu paklydai, ir negali sugrįžti. Kaip prie tavęs prieiti, kad tau nebūtų baisu, kaip apkabinti, kad neįsižeistum.

Tu maliesi charakterių košėje, iš kurios nesugebi išlipti. Tave maišo kasdienybė sidabriniu šaukštu, už kurio nebeturi jėgų užsikabinti. Tu visą laiką gyveni sapne, kur eini namo į trečią aukštą, tau mirtinai reik atsirakinti tas senas duris, tačiau tavo raktų pūde visad per daug vienodų raktų, ir tave tas neramina, nes kai pataikysi į duris, dar reiks atsirankinti kažkuriuo raktu, bet kuriuo, o jei tu nebeturėsi jėgų? Įeini į laiptinę, kur tėra trys aukštai, bet užlipusi į antrą, atsiduri ketvirtame. Kaip patekt į trečią? Amžinas košmaras,  kuriame laiptinės laiptai vedą tik į vieną pusę. Nėra kelio atgal, dabar abi laiptų eilės veda aukštyn, tave visąlaik iš paskos vejasi viduramžių siaubas, nuo kurio tau reikia bėgti. Pamatai langą, iššoki, dabar tau skauda, keliai linksta, kovoji, tu dar vis kovoji, tavo kojos susitingo, tu kabiniesi rankomis, šliauži, dabar tu jau smengi. Baubas jau skrenda virš tavęs, tau taip baisu, bet nebegali rėkti, nebegali verkti, nebegali, mąstyti. Kaip tave iš ten ištraukti? Kaip tave ten pagaut ir nuraminti? Noriu suvyniot į kaldrą, supuot, bučiuot, myluot, kol viskas baigsis, ir pradėsi vėl skraidyti.

Sustok! Nebebėk! Nebijok! Aš esu čia, tu pas mane, ramiai, gulėk ir verk. Viskas bus kaip turi būti, tik nebebėk. Nebebijok. Nusiramink, ša, viskas gerai, aš čia. Aš tau niuniuosiu, aš tau dainuosiu, viskas baigsis, pamatysi, viskas bus gerai. Ša, aš šalia. Man tavęs reikia, tu sugrįši pas mane.  Tai tik sapnas, tu esi gera, viskas beigėsi, to nebuvo niekada.

Norėjau, kad tu sugrįžtum, bet man teko stebėti tavo siaubo apimtas tuščias akis. Teko priversti valgyti ir miegoti, kad bent fizinis kūnas, turėtų jėgų. Kol aš pats nebetekau jėgų, tu nesugrįžai, ir aš išėjau. Dabar mes abu tam pačiam košmare, kur abu esam tu, o tu esam mes.