antras...

Taip sunkiai pamilsta Ruduo
pasensta, numiršta pasaulis.
Vėl vienišas savo žiburį uždegs pamary
Beliko apsiaustas vėjas ir debesys
Bekraštis mėnulis bekraščiam kely
Širdie ,kiek švelnumo tavy kaip šešėlių
Štai nešasi vėtra visus ką, mylėjom mes.
O rytą kažkas džiaugsmingai išskleidžia plaukus
laimingas nubėga ten, kur negrįžtamai grįžta kažkas.
  ...ir dabar, kai mylėjusius sieja tik saulės voratinklis
    ir kaip debesys tolsta tuštėja krantai
    ir kokia toluma, ir trapumas,kurį apkabinęs buvai
  ...sudie, mano sielą paliekantys paukščiai,
jūs išsinešat šviesą, jau rankose mėlsta mėnulis

Ak sutemus širdie, kiek švelnumo
dar saugo savy pamary žiburys
kurį lapuos paliko
                                    Ruduo