Girnapusė

Jau duonos kriaukšlė sužiedėjo kietai o delčia
tik darda dangum ir sunki kaip girnapusė krinta
pažyra žvaigždynų šviesa pasilikusiems čia
kaip šlapdriba krenta vanduo nuo kisieliaus devintas

po to galbūt sniegas ant letenų leisis minkštai
draskysis pūga – baltas tigras iš narvo išleistas
ant pirštų skaičiuosi – yra devyni amatai
o mokys gyventi tave tik dešimtojo meistras

kažkur atokiau nuo bulvarų mašinų žmonių
jei tokį mažytį kampelį pasaulyje rasi
užklos tavo pėdas nematomu šydu švelniu
šios miglos kurios tokios minkštos nes gimė iš dvasios

iš verpiančių moirų palėpėse tinklo vorų
iš to kas susipina to kas kryžiuojas ir kertas
o miestuose šitiek langų bet ne mums pravirų
mums siauros durelės nebent į skaistyklą atvertos

į rojaus kurortą – ne laikas o gal jo nėra
tik krankia varnai ant senųjų terasų griuvėsių
akimirksnis vienas ir baigiasi gruodžio para
ir baigiasi šitas naktinis budėjimas dviese

ir baigiasi rašalas senka kantrybės taurė
lietus ir pūga nuolat žliaugia per liepos kamieną
akimirka ši ir daugiau jau jokių neturėk
tik šitą vienatvę brandinamą dviese bet vieną

kai durų nelieka net slenksčio tarp ten ir tarp čia
kur šlapdriba liejas vanduo nuo kisieliaus devintas
kriaukšlė sužiedėjo ištirpo druska o delčia
jau darda dangum ir sunki kaip girnapusė krinta