Rožė

Ištrauka

  Tamsoje griuvinėdama ištryptos žolės taku Roza pasiekia miško keliuką. Sveikąja ranka pasilaikydama sužalotą ranką mergaitė vos vos juda.
−O jei vilkas? − krūpteli drebančiu kūneliu.
  Knygelėse ji matydavo nupieštus  plėšrūnus, o Rygos zoologijos parke stebėjo  gyvus žvėris. Roza vaizduotėje  palygina  vilkus su įniršusiais ginkluotais vyrais,  ir žvėrys jai nebeatrodo tokie baisūs. Mintys apie knygas gražina Rozą gamtos pamokon, primena mokytojo aiškinimus kaip orientuotis miške pagal medžių kamienus. Mergaitė pakelia galvą išgąstingom akim tyrinėdama aplinką,  ir kiek  tvirtesniais žingsniukais juda toliau. Dangui aptemus pušų šaknys išlindę į žemės paviršių darosi nepastebimos ir mažoji klajūnė  kliūdama už jų dažnai griūva ar išsitiesia visu ūgiu. Vargais negalais Roza pasiekia žvyrkelį. Stabtelėjusi prie mėnulio apšviesto kelio ir nudžiunga, ir nusigąsta. Ji jau žino, kurioj pusėj miestelis, bet bijo, kad jos nepastebėtų blogieji velniai, kaip mintyse mergaitė įvardina skriaudėjus. Roza pasuka namų kryptimi, tik tripsena  ne vieškeliu, o žole šalia kelio. Ji apsisprendžia  kur  eis – pas kunigą Eriką. Nuo šiol tą linksmą keliom kalbom kalbantį vyrą Roza mintyse prilygina Dievui, vieninteliam, galinčiam ją išgelbėti.
  Kankinančiam  kely kartais mergaitei rodosi, kad nebepaeis, kad geriau nugriūti ir užmigti. Siaubingai gelia basas nudaužytas kojas, sužalotą ranką, visą kūną. Pirmyn veda tik Rozos protas. Netikėtai nuovargis pasiekia kritinę ribą. Dvelkteli ošiančio javų lauko kvapas. Mergaitės būsena rodos atsinaujina iš joje giliai slypinčio paskutinių jėgų rezervo.
Nusilpus pojūčiams  Roza  nė nepajunta pirmųjų iš dangaus krintančių lašų, bet kai lietus įsisiautėja,  ji nudžiunga:
−Kaip gerai, kad lyja, Dieve, galėsiu nepastebėta nusigauti pas kunigą Eriką.
Lietaus migloje ryškėja liuteronų bažnyčios bokštas. Pro išgriautą akmeninę tvorą Roza patenka į kapines. Klupinėdama tarp kryžių prisimena, kad į kapines su baime žvelgdavo net dieną. O dabar tie mirusieji, tie kryžiai− jos draugai. Padvejojusi Roza  pasuka ne  bažnyčion, o į atokiau  medžių alėjos gale dunksančius parapijos namus.
Po kiek laiko ji pabeldžia į langą, už kurio prie žibalinės lempos rymo kunigas Erikas.