Ištrauka
Nusitašęs vyras miestą pasiekia jau vakarėjant Rėkyjavos ūkininko vežimu. Dulksna seniai užvaldžiusi sanarius. Visą kelią maišuose kriuksi surištos kiaulės.
– Kaip žydės, − vedamos iš miestelio, − prisimena Jovas ir greit nuveja bjaurias mintis.
Iš pat ryto jis vertėjavo vokiečiams elektrinės dangoraižyje, pastate rodosi atkeltam į Rėkyjavos ežero pakrantę iš kokio Bruklino ar Čikagos. Didžiuliame statinyje tarp transformatorių, generatorių, žybsinčių daviklių, lempų ir lempučių raizginių, nusagstytų įspėjančiom lentelėm su kaukolėm, metalinėmis kopėčiomis kildamas ir leisdamasis Jovas turėjo ne tik spėti paskui vokiečių inžinierių, bet ir aiškiai išversti greitakalbe duotus nurodymus. Paskui juos lakstė lietuvis, vadovaujantis statybų darbams. Vokiečiams rūpėjo išmontuoti varinius laidus, gumas, kaip jie išsireiškė − perteklinius miesto energijos tiekimui ir visą tą,, perteklių“ išvežti Vokietijon.
−Was ist das? − badydamas orą prailginto durklo dėklu į konstrukcijos nepalaikantį metalo sijų mazgą piktai rėkė vokietis.
Jovas aiškino lietuvių statybininkui, kad visas nelaikančias metalo konstrukcijas, angų sijas privaloma išmontuoti ir perduoti reichui.
Prie Rėkyjavos dvaro ruošė medieną rusų belaisviai, tad Jovui teko pabūti ir tos kalbos vertėju...
Štai jau ir miestas, pasitinkantis elektros stulpais, pirmom šviesom.
−Ar bus taip šviesu Šiauliuos, kai vokiečiai išveš laidus, − suabejoja Jovas, o garsiai taria:
−Vokečių tvarka − vokečių valia.
−Ką besakytum pons, ale prie vokečia geriau, negu prie ruskia, − pritaria ūkininkas.
− Bažnyčias bokšts visad Šiauliuosna roda kelią, − atsidūsta Jovas prieky pasirodžius Petro Povilo bažnyčios siluetui.
Maišų ir bidonų prikrautas vežimas lėtai darda miesto akmenimis. Pavargę kriuksėti aprimsta kiaulės. Prie Prūdelio Talšos įkalnės vyrai išlipa, kad arkliams būt lengviau kilt į kalną. Privažiavę sankirtą su Ežero gatve, abu įšoka atgal vežiman ir pasuka važį dešinėn. Priešais šalčiu padvelkia ežeras, sublizga geto vielos, velnišku lojimu pratrūksta vilkšuniai. Nuo sargybos būdelės atsiplėšia vokiečių kareivis su šalmu. Atstatęs automatą pareikalauja keleivių dokumentų. Jovas mosteli ranka, kad jie suks kairėn, link kalėjimo, netoliese stūksančion Trakų gatvės skerdyklon ir vokiškai kareiviui kažką susako. Tuomet sargybinis grįžta į postą, o vežimas pasuka link iškabos,, Jankaus skerdykla“. Arklių kanopos teškena srūvantį tarp akmenų pažaliavusį kraują, o vežime sėdinčius vyrus sutinka salsvas mėsos kvapas. Kieme darbininkai iškrauna atvežtas kiaules.
−Markes gausi rytoj pas Jankaus buhalterių. Kaip visad, − priduria žilaplaukis kraujuotu ceratiniu žiurstu.
Gerokai palengvėjęs vežimas nudarda toliau, link Pagyžių gatvės, kur šalia mergaičių vienuolyno mokyklos buvusiame dantisto Leibos bute gyvena Jovas Nekrašius.