Patapšnojau per petį...

Kažin, ar rodom į atmintį kas,
kaip didį stebuklą?
O tylos irgi lig šiol neišmokau tapyti.
Bet užtat (reikia - nereikia),
sakau ir sakau:
– O Dieve! o Dieve!...

Ir dabar taip –
patapšnojau per petį,
kaip išaušusiai dienai
ir Eilėraštį kalbinu juo...

Būtų keista, jei kas pasakytų,
kad pasaulį iš žodžio kuriu.
O Dievą?

Privalau.
Nesinori jau tokį turėti.
Dievas  žmogų  sukūrė
pagal atvaizdą  savo...
Gesinu  mintimis  žmogaus  panašumo į Dievą  peizažą –
Viešpatie, leiski man būt kuo toliau nuo tavęs, biblijinio...
Ir nereikia manyti, kad bedievis esu.
Man baisu, bet pramokęs tapyti
išbarstysiu tave po natas
kaip muziką kad.

Taip, laikas išnoko perpiešti Dievą
ir neteršti dievybės paveikslu žmogaus...