nutukusios ant lubų

Kodėl tamsa
  užuodžia mūsų baimes?
Ir lyg klastūnė patalais
    ropoja pažnabždėt
Į ausį; kitos dienos
    nebus, todėl nelauki,
O iškentėk; manuosius nuodus
    išsikandęs –
Išspjauk.

Aš lovos vergas,
    kai ramiai kvėpuoju; užmiegu
Nubudęs skaičiuoju
    ant lubų nutukusias 
Popierines gerves.

Ar, kai po naktinio darbo
    į vėsų patalą krentu. Tikra palaima,
Kai būna prisirėpusi geismų manoji lerva
    ir užliūlevęs pažadais – palaukim. Užmiegu.
Kas kart, kaip alkanas murmu
    saldžias apgaules
Per sapną seile nutystu iki pagalvės,
    o štai pabudęs atsimerkęs suprantu –
Gyvensiu.