Susipažinkim –
mano kartūno kalnierius
tolygus tik,
o aš visa vingiuota –
tavo lūpos
bučiuoja mane
ir išberia mano odą –
sergu tavim,
kaip dangus,
kai lyja kiaurą parą –
tokiom dienom, kaip ši,
net jei nusiimu tiarą.
Tavo akių kampučiai
išmyluoti mano žvilgsnio
kol miegi,
nesuprantu lig šiol,
kodėl rytas taip greit
atbėga.
Aš – tavo žuvis,
tu taip seniai atvykęs,
kartais sakai:
na tai kas, -
ir elgies
lyg nuodingas.
Bet net ir tada –
aš suvilioti moku –
pamerkiu akį tau
ir plaukiu palei kopas.
Tu atsainus, neva,
bandai atsisakyti,
bet juk žinau tvirtai –
širdy tavoj
tinklai man
niekad
nebus
sumazgyti.