Šaltas gruodis

Ir vėl atidunda traukinys, kurį  naiviai gyvenimu vadina,
Ir išvyksta greit, nelaukia, kol susikrausiu savo mantą.
Surinksiu viską: ašaras, juoką, ir tas dienas, svajonių kupinas.

Kai šaltą šaltą gruodį, šildžiausi tavajam glėbyje,
Stebėjau, kaip snaigės dailiai šoka,
Kai pūgos veja jas nakčia.

Ir rodės man tada, kad nėr gadynės,
Juk tavą ranką savoje laikau,
Mane prispaudei prie krūtinės ir rodos viską, viską  pamiršau.

Bet štai, ištirpo draugės snaigės,
Ir vėjas jau darėsi ramus,
O tu tik tolai, mano meile, pamiršęs aplankyt manus sapnus.

Ak, kaip degino krūtinę, kad iš skausmo nukritau!
Bet senis, su barzda varine, nunešė mane namo,
Ant balto debesio, iš kur, tave, dabar matau...