sūrūs lietūs

Per skruostus,
Tavo duobutėse šypsenos
kaupiasi lietūs.

Vietiniai, persismelkia pievom ir rūku.
Ir kūnas tavo duobėtas-
kai šypsai, alsuoji, kai miegi

Vartaisi, sapnuoji kaip brendam per upę
O upėje skęstam kaskart netikėtai
Ir tikim viskuo, kad pabudę. Kad lyja lietus,
o ne jūra susikaupė skruoste.