*160811192017

Buvau išėjęs aplankyti žemės, kurios nebelanko mano siela.
Sutikau savo bepročius draugus ir nors skaudėjo kreivą veidą - buvo jauku.
Čia nei aš, nei tu. Naktis glostė ir šešėliai žaidė teatrą.
Buvo ir jauku ir liūdna, matyti minią draugų, kurie gyvena kitoje veidrodžio pusėje, o aš lyg neturėjau laiko jiems papasakoti - kur buvau, ką mačiau, veikiau. Jie ten įkliuvę, kaip ir įkliuvus dalis manęs. Tiesa dažnai meluoju, jog jie tai ne aš. . . Bet kaip tušo neišvalysi iš popieriaus, taip neišmesi tiek metų iš pačio gyvenimo. O gyvenimas - kaip kūrinys - tai ne filmo juosta, veikiau tai drobė sluoksnis po sluoksnio liudijanti priimtus sprendimus ir situacijas, kurias išmetė likimas. Tie gražūs perlai, spindintys segmentai ir užvarvolintos viršum korekcijos, meluojančios tiesą... taip mes keliaujame. Tepam, gruntuojam, trinam, apsimetam, taisome.. Bet kas skaidru - vienodai žvelgia ir į juodą ir į baltą. . . Vis ta drobulė... Ilgai mėginau suprasti kas ją padaro balta. Dabar jau aišku, kad jos yra dvi. . .

Nemėginau atsakyti į jokius klausimus. Kelionėje tiesiog jutau, jog viskas apie ką mes galvojame yra neteisinga. Paprastus dalykus mes matome tiesiog per daug sudėtingai. Tiesa, viskas turi tarpusavio ryšius, bet jų natūralumą kartais permatyti taip sunku. O dar sudėtingiau pasidaro, kai jausmus pradedame konstruoti žodžiais. Ačiū Dievui, yra tapyba, kur neišreikši žodžiais to kas tiesiog esti, tapsta daže. Monet... Nejuokauju, ar matėte kaip jis nuostabiai paprastai mąsto? Žvelgi, nebyliai ir supranti visą pasaulį, per drobės paviršių. Lenki galvą ir tyli, plačia šypsena veide

Tad galiausia grįžtu prie žodžių, kuriuos yra taręs vienas iš brolių:
„Labai norėjau rėkti, jog kas imtų ir išgirstų mane. Tačiau dabar noriu ištarti kai ką aiškiai, taip, jog mane imtų ir pagaliau suprastų“
Tad tokiu būdu linkiu nekovoti su pasauliu ir nemėginti pramušti galva sienų. Veikiau žengti drąsiai savyje saugant tiesą.

Sėkmės.