*130811182017

O gal būt tikrai netekau fantazijos?
Visi tie logiški aiškūs tekstai:
Apie tai ką darau;
Apie tai ką jau nuveikti suspėjau;
Apie tai kas dar svajonėje laukia...
Taip... Pasaulis traumuoja, pasaulis mėgina išsunkti gyvastį iš kiekvieno kuriančio - tik tam, kad kiekvienas nekuriantis, bet akimirkai pasijustų lygia-vertiškai gyvas. Pasakojo man kartą, kaip nesupranta tų salotų, o veikiau net mišrainės, kurią kaip jovalą pažeria Žiūrovams ant stalo - srėbkit. Ir keisčiausia, kad tą patį skonį turi pajusti ir tas kas žino ir tas kur nė nenutuokia... Apie ką visi tie logiški, delikatūs tekstai... Apie meną? ne, nė žodžio...
Štai taip, gal būt tikrai netekau fantazijos ir tyli mano broliai-
Slepia kur kuris, pas kurią išrūko. O aš sėdžiu čia, iš kairės apversta knyga, iš dešinės Cziffra - Liszt'as... Prieš akis dūmas...

***

Vakar sakiau jiems:
Mano tikslas tapti drobe,
Baltąja, tylia drobe.
Tokia ant kurios ir tapyti nebereiks.
Su kuria ir gyventi nebereiks.
O būsi pats - nei čia nei ten.

Sakiau jiems:
Tai mano išsivalymas.
Taip brolis užrištom akim po vieną,
Ant švento kalno.
Namo vienas pėstute.
Inkvizicija, pasakytų brolis,
Jei tik būtų koks vienas likęs.
Štai ir sėdžiu it kvailys,
Bepročius brolius išlydėjęs.
Sėdžiu... Kukuoju...
Gal pasigailės... Gal grįš...

***

Gal kokie dveji, treji metai atgal,
Sakiau, kad kurti - tai aukoti.
Savu kailiu sužinojęs, aukojau viską po ranką,
Lig pačią ranką paaukojau.
Iškeliu sužeistąją link lubų,
O per ženklą tyli Dievas.

Tikrai aukojau, aukojau - kurti.
Tik niekada nei klausiau nei ir sužinojau,
Ką aukoti, jog galėtum save kurti.

Dabar nors imk paveikslą,
Guldyki į damaro vonią,
Gulkis pats, tikėdamas - priaugs -
Ištirpusi ranka..

Nė motais...

***

Tad leidžiuos į bedugnę,
Ieškot pamesto brolio.
Vyniosiu jį iš drobės,
Gal prasidės nauja kelionė.

130811182017