žmogus įsik....

Žmogus įsiklauso
Kaip pilnatis tvinksi jo venose
Pakelia vangiai
Vieną ranką
Vėliau – kitą
Bar bar tvinkt tvinkt
It greitkelio šviesos susilieja
Jo žvilgsnis
Skubant
Gyventi
Atsikvepia ir monotoniškai
Klausosi
Savo dreifuojančių
Minties ledkalnių
Žmogus nusišypso
Žinodamas tai ko nežino
Daugelis
Bet visi mato
Jame TAI
Ir tai nėra supanašėjimas
Su pasauliu ar kitais
Labiau išraiška visumos
Juk netikima kažkuo
Kol kažkas nutinka
Žmogus būtų visiška priešingybė
Laikui jei mokėtų save sustabdyti
Nors akimirkai
O dabar net nieko neveikdamas
Net mylėdamas
Net medituodamas
Net klausantis lietaus
Po mažu išeina
Net jei atsisuka atgalios
Viskas jau būna buvę –
Nepakartojama
Dažnai susigūžia į mažiausią
Įmanomą grumstą
Savo sapnų patale
Taip bandydamas
Išrauti iš savęs vienatvę
O kartais net save
Nes tas įkalinimo jausmas
Kaip padovanotas žvilgsnis
Bekraštybei
Sėdint ant skardžio
Per audrą
Neramumas kaip skrusdėlės
Sutepusios savimi
Niežėjimą
Sakau sau padarysiu viską
Kad tik kitas būtų šalia
Kad neišeitų
Kad nepaliktų
Kad nenupultų nuo stogo
Kad neišsitrintų
Bet kartais
Kartais mes per silpni
Save nusirašyti iš naujo
Be klaidų be visų abejonių
Nes sunku būti kaskart
Vėl baltu popieriaus lapu
Iš kurio pagamintume
Kepurę
Laivą
Gervę
Susitepa mano žvilgsniu
Mano bežodžiu kamantinėjimu
Apie praėjusią dieną
Nekenčiu (nors tiksliau)
Negaliu pakęsti
Kai žudosi kvepėdama
It Vilijampolė žiemą;
Dūmais
Išsivalo dantis
Nusiprausia ir galėtų būti švari
Bet žinojimas jog kita diena
Bus švilpiko
Mane vėl perlaužia pusiau
O tada galvoju iš naujo
Jog galvodamas
Taip pat mirštu
Tik greičiau
Kur kas greičiau
Nei kiti
Pažadėjo
Aš pažadėjau
Jog kiekvienas savaip
Liausimės vienas kitą
Skaudinę
Ir leisimės vienas kito takais
Kai vėl susitiksime
Kai vėl save perprasim
Kai vėl
Ir vėl
Vienas kitą prisijaukinsime
Nes žinojimas –
Žongliravimas
Vienas kito pasitikėjimu
Vienas žingsnis į šoną
Ir vėl mes tik šalikelėj
Skriejantys plastikiniai
Maišeliai