rytais
kai nubuzdavo šalimais
jausdavosi reali
visai kaip bitė
save apibudindama
paskutine gyvasties
akimirka
su nekantravimu
laukdavo
kaip prie ledų kioskelio
karštą vasaros
dieną
kol jis ją palies
ir liezdavo
iki negalėjimo
iki pakraščių
užpildydamas
jos trupmenas
jos šaradas
savo knarkesiu
meilikavimais
kurie per sapną
prasiskverbdavo
į realybę
ir ji tikėjo
kaip tikima buvo
Titaniku
su ilgesiu
ledkalnio
kuriam vos palietus
tūkstančius kartų skęsdavo
ir tai buvo daug geriau
daug patikimiau
kai įsitverdavo
į jo pasitikėjimus
ir ryžtingai sakydavo
MES
nes iki tol visa tai ką
girdėdavo pamiršdavo
patogiai sau gyvendavo
nuo vieno iki kito
kaip blusa kilime
nors ir būdavo
tik truputėlį laiminga
o dabar
bent pabusdavo
jausti
kaip per akis varva
kasdien
jo medus
jo bitės