O ji tikėjo likimu...

Ji sedėjo nuoga kampe-neverkė. Per pastaruosius du metus Indrė išmoko būti abejinga skausmui ir toms mėlynėms, kurios beveik tapo jos šešėliu-visur kartu, net ir riedant nuo laiptų-tik čia tikros draugės...

Jis-jaunas, bet perspektyvų neturintis vaikinukas. Vaikinukas, skęstantis liudesy, bet visiškai bejausmis-aklas skausmui, bet pernelyg tvirtas jo sukėlimui. Dar ir dabar jam prieš akis bejausmis brolio veidas prieš mirtį ir žodžiai, smigę giliai į pasamonę "ji mus išskyrė"... Toliau Justas menkai ką atsimena-visos ligoninės-dvokiančios neviltimi ir nenoru gyventi, bei greitos laidotuvės  paremtos tik tūkstančiais vaidybos elementų-nenatūralumas, peraugantis į dvokiantį, pūvantį jo gyvenimą.



-Tu dar tiki manim?... -beviltiška šypsena ir akyse įsižiebusi neapykanta palydėjo Indrės žodžius...
-...

Palydėta tylos ji atsistojo, užsimetė lengvą chalatėlį ir nuėjo koridoriumi. Justas akimis palydėjo tolstantį šešėlį ir paskutinius basų kojų šleptelėjimus. Ji išėjo iš jo gyvenimo. Mergina be silueto, bet su katės akim-tvirta, bet nekalta asmenybė, sugebanti žudyti atimdama teisę į laimę.
Ji pavirto jo lemtim. deja, nepalankia. Lemtim, nušlepsėjusia taippat žaismingai, kaip jo motina paskutinę dieną-į pražūtį.

Du tušti kavos puodeliai nuo praeito ryto. Savotiška simbolika. Tik va, kad neverta bandyti burti iš tirščių-viskas, kas buvo statyta metais, sugriuvo  vostik įkvėpus jos kvepalų aromato-nekaltumo...

Tikšt....
              Tikšt....
                                Tikšt....

Trys lašai.. Jo fronte tai tik betirpstantys varvekliai ant užšalusios palangės, jos- kraujas. Ji nebijojo skausmo. Niekada nebijojo. Paėmė skutimosi peiliuką ir nutraukė juos siejusią giją, visą materija, kuri kažką priminė-tarsi apverstu pieštuku ištrynė save. Išėjo nemąstydama, o jis visdar laukė jos prie lango. Laukė tų nerupestingai išsidarkiusių, valiūkiškų plaukų, kurie visa laiką žadejo laimę.
Teliko įrašas mirties liudijime "nukraujavo"...

Iki šiol tik jo šešėlis ant jos kapo ir ta muzika, kuri juos sujungė ir, kuri juos išskyrė visam laikui. ją nubloškė įsigyti sparnų, o jį-toliau tikėti praeivių akimis....

O ji tikėjo likimu...