Šaltas it juodas metalas,
Stingdančiai gaubiantis žiemos durklas,
Visa griaunantis skylantis ledas,
Pusnuogis kūnas peiliuose vartės.
Kojos plasnojo apgautos tamsos,
Pamėlę delnai vikriai šluostė bangas,
Sunkūs atodūsiai graibstės jėgos,
Sudirgusios krūtys atvėrė žaizdas.
Bet saulės gyvybė pražydo kaktoj,
Sušildė pečius, išnyrysius pirštų galus,
Man jau nebebuvo baisu,
Geležinis kvapas man minė namus.
Atoslūgis. Štai liūdesio paukštis pakibo,
Krito vaikiško juoko išmargintos skraistės,
Aš ir vėl pagavau save verkiant lig ryto,
Vėl nostalgijos kumštis veide lėtai raitės.