Tamsiausią naktį, pas poetą,
katės žingsniu Baltasis Angelas
atėjo.
„Tu nebijok manęs, eilėraščiu nupiešk
manąjį portretą.
Nedeki žvakių – juk šviesu,
AŠ ŠVIESA“
angelas pasakė.
Ir gal ranka, o gal sparnu
atvertė baltą lapą...
„Tu privalai su manimi
praleisti ŠITĄ naktį,
eilėraščiu mane nupiešk -
į Žemę ateinu tik kartą
per tūkstantį metų“...
<>
Lape ryškėja taurus veidas,
krūtinė atlapa,
balti batai užtempti ant baltų kalnių,
galva į šoną pasukta.
Pečiai jo – platūs, rankos švelnios,
akyse –, rodos, Saulė uždegta.
Apsiaustas ilgas ir palaidas...
<<>>
Vos tiktai ryto spindulys
prisilietė prie Žemės krašto -
pradingo svečias...
Ir iš vis, ar JĮ tikrai poeto akys matė?
Portretą, pieštą visą naktį,
Angelas išsinešė su savimi,
Tiktai -
paliko baltą-tuščią lapą
ir savo pėdas poeto atminty...
B. K. - Žiemgalos bitelė
2017. 11. 07.