Kiaurai permirkęs, kaip šienas užmirštoje pernykštėje kupetoje,
Alkanas, bet neskynęs paskutinio obuolio nuo persišviečiančios obels,
Vos vilkdamas aplipusius botus ir net nešluostęs varvančios nosies,
Patenkintas rezultatu ir atlaikiusia nugara. Tik kvapas primins ne gėles...
Grįžtu!
Rudeninis mėšlavežis baigtas.
Sėsiu rašyti eiles.