Antradienio pamąstymai

Žmonių kančios ir gyvybės transformuota energija yra kažkieno kuras kosmose. Jį naudoja tas, kas mus sukūrė ar prisidėjo prie sukūrimo. Sakote, Dievas parūpino Žemėje idealias sąlygas ir tai negali būti išnaudojimas. Bet jūs juk į variklį pilate gerą alyvą, kad šis nesudiltų anksčiau laiko? Juk jūs norite, kad tas variklis jums dirbtų kuo ilgiau, kuo geriau, ir kad kuo ilgesnį laiką nereikalautų bet kurios rūšies sąnaudų. Mes dalyvaujame varyme variklio ir esame dalelė jo (o gal net ir visas variklis, kas ne taip labai tikėtina), kurio paskirties nežinome. Bet argi žibalas, dyzelis ar kitas kuras supranta, kam yra naudojamas? Nenoriu niurzgėti, tačiau skęstu savo mintyse, ir jos mane semia iš visų pusių. Ar išvis gali būti keliamas toks klausimas apie dyzelinio kuro, kadaise buvusio nafta, potenciją suprasti tam tikrus, kad ir elementariausius dalykus? Ne. Ar tai reiškia, kad tai, jog mes suvokiame galį mąstyti apie savo, žmonių-žibalo, paskirtį variklyje, tuomet tėra iliuzija? Hm. Mintis, verta tokios pačios rekursijos, kurią ką tik aprašiau.
Tad kas gi gaunasi? Ar mes ir tegalime virti savo mikroskopinio skysčio kiekio sultyse, mąstydami apie tai, kad mūsų garai gali pasiekti tolumas, tačiau paaiškėjus, kad erdvė uždara ir ribota ir susikondensavusiems lašams greitai krentant  atgal, suvokti savo bumerangu grįžtantį ribotumą? Tikrai panašu į keturtaktį vidaus degimo variklį.