Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Džošū–A žvilgtelėjo į savo holovizoriaus ekraną ir pasikrapštė nosies galą. Buvo velniškai nuobodu, o tai kėlė liūdesį. Tačiau jis vis kapstėsi po įvairiausių programų labirintą tikėdamasis rasti kažką įdomaus, kažką, kas priverstų smegenis virti, kas leistų užmiršti savo vienatvę, pabėgti nuo tikrojo savęs, tokio menko, nors ir be proto protingo.
Atvertęs Realybės imitatorių katalogus pradėjo garsiai skaityti:
- Programa „Mąstau, vadinasi esu“, „Aplink Marsą per 30 parų oro balionu“, „Išgyvenk gluosnių-vampyrų krašte be ugnies“. Kas ten dar? „Pabūk aukos kailyje“... Visiškas niekalas, – nutilo ir užsimerkė.
Džošū-A norėjosi pasikalbėti apie tai, kaip jam liūdna ir tvanku šiame pasaulyje, tačiau vienintelis jo draugas Chu pateko į bėdą. Pasak gandų, Chu įsilaužė į TMI duonbazę „Milžinas“, dėl kvailo dalyko, kuris vadinosi kotletu, ir dabar niekas nebežino, kurio pasaulio kalėjime jis trūnija, žinoma, jei vis dar gyvas.
Džošū-A jam vis dar liko skolingas už tą kartą, kai buvo įstrigęs Realybės imitatoriaus programoje – „Tikiu, vadinasi esu“. Jei ne Chu su savo „Lapinu“ Džošū-A būtų tekę savu kailiu patirti nukryžiavimą.
Ištrauktas iš Realybės imitatoriaus Džošū-A norėjo atsilyginti Chu, tačiau šis atsisakė pinigų, tačiau nuo tada reguliariai lankydavosi pas Džošū-A. Jie aptarinėdavo įvairiausias Realybės imitatoriaus programas. Chu klausinėdavo apie pačią pirmąją programą, kurią sukūrė Džošū-A ir taip susikrovė didžiulius pinigus. Po to kai Džošū-A pasitraukė iš verslo, įvairios korporacijos jam reguliariai siūsdavo visokias naujas programas, kad jas išbandytų ir įvertintų. Programą „Tikiu, vadinasi esu“ Džošū-A sumalė į miltus – nė vienas jos variantas nepasirodė prekyboje.
Vėl pažvelgė į holovizoriaus ekraną. Tuo metu kaip tik „įkrito“ naujas pranešimas, kuriame buvo supakuota naujausia Korporacijos „Vanilė“ programa „Prisimenu, vadinasi išgyvenu“. Džošū-A iš pradžių skeptiškai akimis perbėgo instrukciją ir jau ėmė dairytis savo pagalvės, kimštos ramunių žiedais, tam, kad ramiai išsimiegotų, kai netikėtai į galvą šovė keista mintis. Jis atidžiau įsigilino į instrukciją.
„Hmm... Tam, kad ištrūktum, pats turi palikti pasufleravimus, kurie grąžintų tau atmintį... Programa perkelia tave į tavo pasirinktą erdvę, kurioje tu nieko neprisimeni apie save... Žaidimas turi realaus laiko funkciją... “
Džošū-A liūdnai šyptelėjo. Viskas būtų labai lengva, nebent...
- Juk Sizifas visą amžinybę ritino akmenį į kalną... – sušnibždėjo Džošū-A ir įniko į programos paruošimą paleidimui.


Pirma diena

Sunkiai atsimerkiau ir lėtai atsisėdau. Aplink tvyrojo prieblanda. Rytas? Sėdėjau viduryje gatvės, iš visų pusių styrojo vieni daugiau, kiti mažiau apgriuvę namai. Pabandžiau atsistoti, susverdėjau ir vėl atsisėdau. Sukosi galva. Kur aš? Saulė pakilo aukščiau. Jau galėjau įžiūrėti gatvės gale beveik metalo laužu virtusius automobilius. Dar kartą pabandžiau atsistoti. Ir šį kartą susverdėjau, bet išsilaikiau ant kojų. Norėjau nuryti seiles, tik jų burnoje nebuvo. Noriu gerti. Ėmiau eiti gatvės viduriu sudužusių mašinų link.
Šioje vietoje gatvė darė vingį, o už jo stovėjo visiškai sveikas pastatas, didelėm plačiom vitrinom. Oda pašiurpo – taip netikroviškai atrodė šis tvirtas, visiškai naujas pastatas, tarp visų šitų griuvėsių. Pažvelgiau į savo atvaizdą vitrinoje: šviesūs, ilgi plaukai, siauras, kažkodėl man svetimas veidas,  įkypos akys, ryškios lūpos. Aš – moteris...


Detektyvas Fabricijus lėtai įėjo į butą. Net ne specialistui buvo aišku, kad čia gyveno iki kaulų smegenų į Realybės imitacijos programas įnikęs žmogus: didžiulis holovizorius, gyvybės palaikymo aparatūra, visokių laidai laideliai, su realiu pasauliu susiję tebuvo lova, kėdė ir neaiškus instrumentas, greičiausiai muzikinis, panašus į būgną. Detektyvas pakėlė jį ir perskaitė užrašą, įmantriai išraitytą ant dugno: „Džošū-A nuo Chu: nėra vienos realybės, tik begalybė žaidimo variantų. “
Fabricijus šyptelėjo. „Geras užrašas, ypač Realybės imitatoriaus išradėjui. “ Jis priėjo prie gyvybės palaikymo aparato, prie kurio buvo pasijungęs Džošū-A. Kurį laiką pastovėjo atidžiai žvelgdamas į aparato parodymus, tada pasisuko į holovizorių, kuriame blaškėsi jauna moteris.


Antra diena

Per vakar dieną spėjau apeiti keletą kvartalų ir supratau, kad miestas nėra didelis. Taip pat radau šio to valgomo bei geriamo tame nesugriautame pastate. Šiandien ruošiausi plėsti savo pažintį su miestu. Kol kas neteko matyti nieko daugiau išskyrus pastatus, kurie, atrodė, tuoj tuoj sugrius, įvairias transporto priemones, iš kurių taip pat beveik nieko nelikę. Ir jokio gyvo padaro – nei katės, nei šuns ar žiurkės, nei varnos, o apie žmogišką būtybę iš vis nėra jokios kalbos.
Atmintis vis dar negrįžo. Mačiau kažkokius keistus ženklus, tačiau nesugebėjau jų suprasti. Ėjau iš vienos gatvės į kitą. Vietomis asfaltas taip sutrūkinėjęs, kad buvo neįmanoma tomis gatvėmis eiti – žiojėjo didžiuliai plyšiai.
Prisėdau pailsėti ir užkąsti. Valgiau sausainius, kuriuos radau ir užgėriau „kola“ iš skardinės. Kažkoks vidinis impulsas pamėtėjo idėją – reiktų išeiti iš miesto, juk sumaitotų kūnų taip ir neradau vaikščiodama po miestą. Tai galėjo reikšti tik vieną: daugelis gyventojų pabėgo iš jo ir tiesiog nepanoro grįžti atgal.


Fabricijus atidžiai perskaitė lapelį su užrašu „Kaip aš identifikuoju save. “ Ten smulkiai buvo surašyti visi Džošū-A bruožai, silpnybės ir panašūs dalykai. Tada peržiūrėjo dar vieną lapelį, su informacija apie XX amžiaus miestus, o jo pabaigoje didelėmis raidėmis puikavosi užrašas: TREČIO PASAULINIO KARO GALIMYBĖ. Trečiame lapelyje detektyvas aptiko programos „Prisimenu, vadinasi išgyvenu“ instrukciją.
Fabricijus atsisėdo į vienintelę kambaryje esančią kėdę ir įdėmiai pažvelgė į ekraną. Išsitraukė iš vidinės kišenės pakelį su cigaretėmis ir užsirūkė.


Trečia diena

Priėjau miesto Pakraštį. Žvelgiau tolyn ir nieko negalėjau matyti per pilką tirštą rūką. Jis kėlė baimę. Norėjosi apsisukti ir bėgti kiek įkabinu. Taip ir padariau. Bėgau niekur nesidairydama, kliūdama ir vėl atsikeldama, nusibrozdinau rankas, kelius. Vienoje vietoje vos neįpuoliau į plyšį asfalte. Atsitokėjau tik kitame miesto gale. Kitame miesto pakrašty.
Prieš akis atsivėrė ta pati pilkai tiršta rūko siena. Šį kartą baimės nebuvo, o neviltis virto apatija. Sunkiai kvėpavau. Pažvelgiau per petį į miestą, kuriame tebuvo kalnai griuvėsių. Ir tada apatija virto neapykanta tam pilkam rūkui uždariusiam mane tarp šitų griuvėsių. Giliai įkvėpiau ir žengiau į rūką.
Žingsnis po žingsnio ėjau gilyn į rūką. Su kiekviena akimirka neapykanta didėjo, o kartu su ja ir baimė uždusti. Jaučiau kaip trūkinėja sąmonė, tačiau sukandusi dantis stūmiausi pirmyn. Dar žingsnis. Dar. O tada panirau į nebūtį.


Detektyvas Fabricijus baigė rūkyti ir išėjo iš buto. Už durų laukė trys pareigūnai – vienas iš jo Realybės imitacijų nusikaltimų skyriaus, naujokas Golis, antras iš Socialinių santykių tarp protaujančių būtybių skyriaus, o trečias – medicinos atstovas.
- Kaip jį aptikote? – kreipėsi į SSTPB pareigūną Fabricijus.
- Kaimynai pasiskundė, kad jis labai uždaras ir nenoriai bendrauja su aplinkiniais, vienas net pareiškė, kad arogancijos balas viršija leistinas normas. Atvažiavau patikrinti. Niekas neatidarė, todėl teko kviestis robopatrulį, kuris visrakčiu atrakino duris. Apžiūrėjau kambarį ir paskambinau į jūsų skyrių bei medikams.
- Ačiū, labai gerai pasidarbavote.
- Ką jūs išsiaiškinote? – medikas smalsiai žvelgė į Fabricijų.
- Hmm... – detektyvas patylėjo, tada susikišo visas keturias rankas į kišenes ir lėtai prabilo: - Tai pirmas toks kartas mano praktikoje. Jums, - jis pasisuko į mediką, - reikės pastoviai prižiūrėti jo kūną, nors gyvybės palaikymo aparatūra puikios būklės, tačiau protaujančios būtybės privalo prižiūrėti savo mechanizmus. Džošū-A puikus Realybės imitatorių specialistas, galima sakyti geriausias, jis sugalvojo neįtikėtiną... neįtikėtiną savižudybės būdą, o gal tiksliau būtų sakyti – neįtikėtiną savos asmenybės sunaikinimo būdą. Jis uždarė Realybės imitatoriuje visą savo sąmonę, atitvėrė jai ar kitoms sąmonėms visus galimus įėjimus ir išėjimus. Vienintelis išėjimas – kūno mirtis, o tai įmanoma tik atjungus jį nuo gyvybės palaikymo aparatūros.
- Bet kaip? – netikėdamas įsiterpė Golis.
- Kaip? – Fabricijus kiek pašaipiai šyptelėjo. – Jis tiesiog atidžiai perskaitė programos „Prisimenu, vadinasi išgyvenu“ instrukciją ir išanalizavo save, o tada į savo personažą sudėjo viską, kuo jis nebuvo pats, visas nuorodas ir ženklus sutvarkė taip, kad tik dar labiau painiotų.
- Kaimynai buvo teisūs... - sumurmėjo SSTPB pareigūnas, - jam tikrai reikėjo pagalbos, tik mes nespėjom.
- Na... – detektyvas patraukė pečiais. – Baisiausia, kad visa tai kartosis ir kartosis, kol kūnas bus prijungtas prie gyvybės palaikymo aparatūros, o 2567 metų Antieutanazijos įstatymas baudžia už bet kokią pagalbą bandant nusižudyti... O žinant šiandienines medicinos galimybes...
- Tai kartosis ne vieną dešimtmetį, – užbaigė medikas.


Pirma diena

Sunkiai atsimerkiau ir lėtai atsisėdau. Aplink tvyrojo prieblanda. Rytas? Sėdėjau viduryje gatvės, iš visų pusių styrojo vieni daugiau, kiti mažiau apgriuvę namai. Pabandžiau atsistoti, susverdėjau ir vėl atsisėdau...
2017-10-18 16:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-19 04:35
gunta
pagalbos reikia ne jam, o jiems - tiems kurie negali matyti monotonijos, ir gyvena išleidę įstatymą apie autonaziją ir pagalbos suteikimą...

monotonija yra ir metų laikai, paros laikai, mėnulio fazių ciklai - kinta tik žūrinčiojo dvasinė kokybė. MIRTIES ir GIMIMO ratas...

gyvenimas realybės nebuvime taip pat realybė :) viena iš begalybės realybių, kurių šaltinis yra sąmonė ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą