Dvynys

Mano Vilnių skalauja lietūs –
šaligatvių balos savaitei užstrigę,
kaip moneta po ledu –
nei iš vietos,

kerzais mindau spalvotus lapus,
kai širdis mano – tiki.

Mano pėdos juda senamiesčiu,
už šito kampo –
vis ką nors pamenu:

kaip grojom gitarom
ir rinkom centus...
bučiuodavaus kaip –
prie pilies tos – ant kalno,
dabar šitiek metų nebuvus,

bet šypsaus, einu,
savo Vilnių myluoju,
gatves kojom glostau,
ar dviračiu lekiant –
rankom – su oro fėjom suploju.

Čia – mano žemė –
rytai-vakarai,
nors skraido lėktuvai
širdy taip dažnai:

kaskart čia sugrįžus
pagauna šypsnys:

ak, Vilniau, tu mažas,
bet –
mano brolis
dvynys.

2017 10 13