rašyk.lt: Kūriniai / beržulis / Nemeluokite sau

Tarsi laukinį žvėrį, tave rankos glostė,
Ir šiluma apklojo, jausmas neišdildomas
Iš atminties – gerumas. Skruostas,
Kada prie skruosto, kildamas aukštyn,
Vediesi paskui sudaužytą širdį.

Iš prarajos ją iškeli, kaip šventą padėką.
Meilės melodijai – paklūstame visi, išgirdęs
Gyvenimui grįžti tu net iš pragaro,
Už vieną palietimą – pasirengęs mirti.

Lūpos žvėries, švelnus dabar jisai, naminis,
Tavųjų lūpų siekia ir jų siekti – nepabosta.
Nes saldžios, tarsi išgyvenęs vyšnių vynas,
Aistra, geismu... ir žiedlapiais apklosto.

Tik nemeluokite, kad meilės jums nereikia.
Kad ją ratu apeinat, nemeluokite.
Ji, net žvėries laukinio, neišpeikia,
Pavasariais, vos tik palyti, tuokiasi.

Tarsi laukinį žvėrį, mane rankos glostė,
Ir šiluma apklojo, jausmas neišdildomas
Iš atminties – gerumas. Skruostas,
Kada prie skruosto, kildama aukštyn,
Veduosi paskui, žydinčią ja, širdį.