Rašyk
Eilės (68636)
Fantastika (2083)
Esė (1643)
Proza (9990)
Vaikams (2364)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







http: //www. ltvirtove. lt/eilerasciai. php? lt=maironis_jurate_ir_kastytis

                          Didelio, žaliais vingiais, mėlynais plotais nukloto pasaulio mažoje, toli nuo didelių šalių ir jų vandenynų, kertelėje siūbuoja Baltijos jūra. Maža jūra ramuma kvepia, saulės spinduliams krintant ant jos paviršiaus. Ir gera čia kiekvienam, tartum įkvėpt Perkūno kvapą, kada sutinki Baltijos jūros didybę. Tik niekas nežino, iš kur atsirado Baltijos jūros vardas. Gal jūra balta puta pavirtusi Eglės mylimą mini. O gal tiesiog yra tarsi balta gulbė, išsitiesusi, ramiai tyvuliuojanti,  lakiojanti ir sauganti savo šalis pakraščiuose. O gal ji spindintį perlą, kaip didžiausią turtą, jūros dugno ramybėje, po vandeniu slepia.
                            Pačioje netikėčiausiose, nuošaliausioje, Baltijos jūros dugno vietoje, kur joks žmogus negalėtų net nujusti, kur ji randasi, atsiveria kito, visai nematyto pasaulio grožis. Pirmiausia, artinantis prie šio pasaulio, girdima magiška muzika, savo skambesiu užburianti, vos tik ją išgirsti. Tai ilgauodegės undinės šoka, gražiai vartydamos ir sukiodamos savo gležnas rankas bei dainuodamos švariais, it varpelio skambėjimas, balsais. Ir kam jos dainuoja? Ką jos taip saugo ratu susistojusios? Ogi didžiulius, spindesiu prilygstančius naktinės padangės žvaigždei, didumu - gražiausiam Lietuvos sodui, grožiu - Pelenės ištaigingai puotos suknelei, rūmus. Lyg visai šio rūmų apibūdinimo būtų per maža, negalima nepastebėti gintarinių rūmų plytų. Stovi Gintaro rūmai, tartum nežemiško grožio pasakos knygos puslapis, kurį vaikai nuščiūva pamatę ir įbeda spindinčias, atbudusias grožyje akis. Tokių pilių tik pasakose galima sutikti. Tačiau Baltijos jūra yra stebūklinga.
                            Nežemiško grožio rūmuose galėtų gyventi tik dieviškos būtybės. Baltijos jūra yra tokia rami. Atrodo, kažkas lyg ją valdo. Čia ir žuvelės ir visokie žaliuojantys augalai sutaria, nesipyksta, taikiai gyvena ir neįsileidžia didelių plėšrūnų. Baltijos jūra banguoja kaip grafo Tiškevičiaus kalba. Tai jūra rami, kaip grafo ramus balso tonas, tai truputi audringa, kaip išdidžiai išsakyta grafo mintis. Balta gulbė savo sparnais pernelyg neplasnoja ir snapu nežnaibosi šalia esančioms šalims, todėl didelės grėsmės niekam nekelia. Kadaise Perkūnas, visų didžiausias dievas, atidavė deivei Jūratei valdyti Baltijos jūrą. Jūratė buvusi visų gražiausia deivė. Jos vidus krapnojantis tūkstančiais vandens lašelių, atsispindi didelėse apvaliose akyse, plaukai ilgi lig žemės, banguoti, tarsi jūros bangelės, o balsas nežemiškai gražiai vibruojantis, atspindintis ledinę jūros motinos širdį. Baltijos jūros deivės širdis yra tokia šalta kaip ir pati Baltijos jūra. Ji nepažįsta žmogiškosios meilės, žmogaus šilumos. Jūratė - gražiausias jūros pasaulio papuošalas. Kiekvieną rytą ji praveria Gintaro rūmų vartus ir sveikinasi su jūros gyventojais. O jūros gyventojai gėrisi jos grožiu, seka akytėmis kaip ji grakščiai, tarsi plaukdama pro juos praeina. Kiekvieną žuvelė gerbia Baltijos jūros deivę, o ši saugo jas, tartum motina savo vaikus. Štai toks, daugybę amžių bėgantis, ramus ir taikus Baltijos jūros gyvenimas.
                                  Netikėtai žmogaus ranka prisiliečia prie šventos jūros gyvenimo ramybės. Ten, kur Baltijos jūra ramiai neša bangeles į krantą, apsigyvena žmogus. Sumanus, visokių gudrybių prisikuriantis, šios Žemės gyventojas sumąsto tinklais gaudyti jūros žuveles. Tas žmogus, vardu Kastytis, net nenumano kokį nusikaltimą daro prieš visą Baltijos jūrą. Jūratė įpykusi, įtūžusi, nerami dėl savo Baltijos jūros, bėgiodama tai į vieną pusę, tai į kitą, vis kartoja: „Kas gi drįsta drumsti mano jūros ramybę! „ Kuo greičiau Jūratė pasiunčia undines įspėti Kastyčio. Tačiau drąsus žvejys nepaiso jokio undinių grąsinimo ir dėl savo itin netrapių vyriškų bruožų, nekreipia dėmesio į jokius jų tylius murmėjimus, ir toliau ramus, tarsi nieko nebūtų įvykę, žvejoja. Undinės papasakoja jūros valdovei kokia gi žemiška būtybė įsikišo į jūros gyvenimą: „Jaunuolis nepastebi net didžiausių mūsų pastangų atkreipti jo dėmesį, nesiklauso net gražiausiai išgauto balso virpesio. „ Jūratė susidomėjusi, smalsiai klausosi apie jai dar visai nepažįstamą žmogišką jausmą ir neturėdama kitos išeities, norėdama išvaryti žmogų iš Baltijos jūros, pati pasirįžta iškilti į vandens paviršių.
                                Ledo spalvos suknele pasipuošusi, Jūratė netikėtai, dideliu greičiu iškyla į vandens paviršių, kad net vanduo į visas puses išsitaško. Kastytis vos neišvirsta iš savo laivo. Drąsus jaunuolis prieš save išvysta labai gražią moterį, kurios grožis jam atrodo, tartum nepasiekiamo didumo. Paslaptinga būtybė, būdama neaprėpiamo grožio moters pavidale, truputį nedrąsiai, iš lėto prisiartina prie keisto daikto, tyvuliuojančio ant jūros paviršiaus. Labai vyriško kūno sudėjimo Kastytis, Jūratei pasirodo kaip kažkas neregėto negirdėto jos pasaulyje. Į jos širdį, jai palietus žmogišką jausmą, įkrinta šiltas meilės krislas, o Kastyčio širdis, jam prisilietus prie deivės grožio, sušąla jūros vandeniu. Žvejo akys sustingsta ledu jam įsimylėjus didingai atrodančią moterį, kurios grožį sunku net paliesti. Jūratės ir Kastyčio širdyse suskamba meilės muzika. Jūratė labai pamilusi Kastytį, tartum plėšrūnas nutveriantis staigiu judesiu savo auką,  pagrobia jį ir nusineša į Gintaro rūmus po vandeniu.
                                Jūratė dabar nevieniša. Apart didelio dieviškumo, jos širdyje atsiranda ir kertelė žmogiškosios meilės šilumai. Žmogaus ir deivės, pradėjusių gyvenimą kartu, meilė - tai jausmas, kurio grožio tikriausiai negalėtų niekas aprašyti ar nupasakoti. Jausmas, kuris yra tobulas, jausmas, kuomet į žmogaus širdį įlaša dieviškasis skystis, o į deivės - žmogiškasis. Šią meilę jie išreiškia šokiu po vandeniu. Jų širdyse skambantis jausmas, tartum judina juos abu šokti Baltijos jūrai. Taip jie ilgai šoka, žvelgdami vienas kitam į akis, apimti vienas kito trapaus palytėjimo jausmo, kuris tartum juos supina, jiems plevėsuojant gražiais judesiais tai į jūros paviršių, tai į gelmę. Tikriausiai jų meilė yra per daug graži, kad galėtų amžinai šio jausmo skambėjimo ritmu suktis jūros platybėse.
                                „Gražiausia meilė ant Žemės būti negali! „. - taip nusprendęs Perkūnas, vyriausiasis visų dievas, trenkia žaibu į jūrą. Įvyksta pabaiga gražiausios dienom ir naktim, kada įsimylėję vienas kitą, Jūratė ir Kastytis, miega meilės pataluose. Sudūžta pasakų rūmai, dieviškoms būtybėms priskiriama jūros valdovė, netenka savo mylimo, Kastytis miršta, o deivė už didžiausią nusižengimą dievų pasauliui: bendrauti su žmogumi, turi skaudžiai atsakyti. Vargšė deivė, panorėjusi tik pažinti meilę, nubausta amžinai tverti vienatvę, besiilgint prarasto mylimo. Prirakinta prie Gintaro rūmų griuvėsių, ji rauda graudžiausios muzikos skambesiu, dieviškos meilės balso virpėjimu. Ji rauda apie meilę, kuri jau niekada nebesugrįš. Štai todėl ligšiolei, eidami Baltijos jūros pakrante, randame mažyčių geltonų, panašių į akmenuką, gintaro gabalėlių. Tai Jūratės gintarinės ašaros, kurias paėmęs žmogus į ranką, gali pajusti Jūratės didybę, tokią, kuri net virto geltonais trupiniais. Jūratės sielvartas neišpasakytai didelis. Tačiau dievai visagaliai. Ir tokia Jūratės dalia yra didžiausiojo dievo Perkūno valia.
2017-10-12 04:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-12 22:30
Nuar
Jei šis darbas būtų spėjęs į konkursą, paskutinę vietą užėmęs kūrinys, nes tai vis tik kūrinys, o čia tik tekstas, būtų pasislinkęs laipteliu aukštyn. Poezija suteikia galimybę ją rašančiajam išvengti aprašinėjimo. Šiame tekste išskyrus aprašinėjimą nieko daugiau nėra. Nieko nėra blogiau už tokio pobūdžio poetinį tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą