Rašyk
Eilės (68636)
Fantastika (2083)
Esė (1643)
Proza (9990)
Vaikams (2364)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 39 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







PROLOGAS

Penkios minutės iki vidurnakčio

Sėdėjau ant nusitrynusio balkono krašto, vieną koją nuleidęs, o kitą užkėlęs ant krašto. Tolumoje spoksojau į baltas medžių viršūnes. Ant juodų blakstienų krito didelės, purios kaip birūs miltai ir lengvos snaigės. Iš viršaus čia viskas atrodė nepaprastai gražu. Namų pamatus dengė milžiniškos sniego pusnys. Senelis kiekvieną rytą vargsta su šiūpeliu paradiniame kieme. Kartais jam padėdavau, bet dažniausiai juodo darbo imdavosi brolis. Lauko temperatūra žema ir kas kartą plika ranka patikrindavau ar dar neprišalau užpakalio. Man patinka čia užlipti ir stebėti viską aplinkui, nepriklausomai koks tai metų laikas. Čia pat pro stiklines balkono duris įsiveržė raudona kalėdine kepure pasipuošęs Ilijanas. Prilėkęs trinktelėjo dailiai, dideliu raudonu kaspinu papuoštą žalią dovanų dėžutę. Kvadratinė, nedidukė, bet panašu, su meile daryta. Ilijanas perkėlė savo kojas ir atsisėdo šalia. - Su Kalėdom, Kirinai, - iškvėpdamas šiltą orą nusišypsojo brolis. Oras kelias sekundes nusispalvino balta spalva. Ilijanas buvo dviem metais už mane vyresnis. Džiaugiausi jį turėdamas, nes niekas manęs daugiau taip nedžiugino kaip likęs vienintelis šeimos narys. Taip, mudu gyvenome su seneliais ir ta globa niekada nenuėjo veltui, bet širdyje visada truks šeimyninio kumščio.

- Juk žinai, kad nemėgstu dovanų, - priminiau nenuleisdamas akių nuo įspūdingiausio medžio - Tikrojo Karaliūno. Nebuvo nei vieno žemės taško iš kurio nesimatytų šioje aplinkoje nederantis medis.

- Tau patiks. Išrinkau specialiai tau, - kiek rimčiau pridūrė pastumdamas dėžutę, taip paragindamas ją atverti. - Žiūri į jį, - pastebėjo brolis. Visi žiūrėjo į tą medį. Jis visiems buvo gryniausia mistika. Galiausiai paėmiau dovaną ir nutraukęs kaspiną atidariau. Čia gulėjo gražiai įpakuotas kišeninis laikrodis. Pauksuotas, metalinis, viršelį puošė didelė pelėdos galva, kraštai smulkiai išmarginti raižiniais. – Pelėda kiekvienai tautai turi skirtingą reikšmę, - pratarė žvelgdamas į tolį, lyg skaičiuodamas švytinčias žvaigždes. Nykščiu braukiau per grublėtą viršų. Kažkuom šis daiktas atrodė toks savas, toks gerai pažįstamas. – Pavyzdžiui, graikai juos laikė sėkmės simboliu. Romėnai linko prie teorijos, kad tai blogio simbolis, kad šie paukščiai yra nelaimės pranašai, o jų skleidžiamas ūbavimas reiškė mirties šauksmą. Amerikos indėnai tikėjo, kad pelėdos atneša ligas ir mirtį, dar kitos gentys laikė jas mirusiųjų sielomis, kad tai yra žemiškieji dievo įsikūnijimai. Arabai irgi prieštaravo ir mano esą blogio dvasios, naktimis grobiančios vaikus. Prancūzai jautė joms baimę, Lenkijoje tikima, kad merginos, kurios mirė ištekėjusios, pavirs į pelėdas arba Indijoje jie manė, kad šie paukščiai turi magiškų galių atsikratyti blogio. Rusijoje paprotys buvo mirštančiam žmogui atnešti pelėdos nagų, nes jais pasiremdamas velionis galės užkopti į rojų, - pakėlęs į jį akis, kilstelėjau antakį.

- Tikiuosi kišenėje neturi nagų? – abejodamas paklausiau. Ilijanas sukikeno papurtydamas galvą. – Ir tiki tuo? – paklausiau. – Visu tuo mitologiniu pasauliu. Kad jame slypi neįtikėtinos paslaptys, didesnė ir didingesnė platuma, kad egzistuoja kažkas į ką nei vienas iš mūsų neatkreipia dėmesio, - dabar jau aš domėjausi, ką galvoja mano vyresnysis brolis. Jo šypsena peraugo į šiek tiek kuklesnę ir ilgesingesnę. Ne visai supratau, kodėl pasikeitė jo veido išraiška. Ilijanas parodė pirštu į Tikrąjį Karaliūną.

- Tikiu tuo, ką mačiau, - jis nemirksėdamas stebėjo tik Karaliūną. Iš kur jis gavo šį laikrodį? Dingtelėjo.

- Ilijanai, iš kur tas laikrodis? – atidariau apvalų dangtelį. Keisčiausia, kad jame tebuvo viena vienintelė sekundinė rodyklė. Jis girdėjo mano balse irzlų pasipiktinimą. Brolis nušoko žemyn ir grįžinėjo atgal į vidų.

- Kai kuriuos dalykus reikia pamatyti, Kirinai. Kai kurie dalykai yra tau prieš pat akis, - jis dingo iš mano akių. Įsižeidė. Palaikiau jį vagimi. Jo dovaną pasikabinau ant kaklo ir pakišau po striuke.

Po valandos kitos nusileidau į svetainę. Senelė kaip tik ant stalo tiekė kalakutą. Ilijanas koją pasikišęs po užpakaliu baksnojo šakute tuščią lėkštės kraštą. Senelis nuotoliniu valdymo pulteliu junginėjo kanalus. Galiausiai nuspręndė palikti kažkokį senovinį filmą. Nemaniau, kad tokius vis dar rodo. Nespalvotas ir rusiškas, o ir aktoriai atrodė pirmą kartą matomi.

– Ilijanai, virtuvėje palikau grybų padažą. Padaryk man paslaugą ir pakelk savo paauglišką užpakalį, - per akinių viršų pažvelgdama į jį paprašė senelė. Rankoje tebelaikė milžinišką dvišakį ir aštrų peilį įsmeigtą į karštą ir minkštutėlį, gerai apskrudusį kalakutą. Jis nepatenkintas atsistūmė kėdę atgal ir tingiai atsikėlęs nupėdino virtuvėn. Aš stovėjau už senelio nugaros ir nužvelgiau papuoštą eglutę. Apvyniota spalvotomis lemputėmis, o kiekviena šakelė padabinta vis kitokiu senoviniu arba naujausiu žaisliuku. Tai trečios Kalėdos be tėvų, trečios Kalėdos be tėvo juokelių, be globėjiškų mamos moralų. Prie kamieno ant žemės stovėjo supakuotos dovanos, bet kaip ir Ilijano dovana, manęs visai nežavėjo. Kalėdų aš nekenčiau. Visi tai žinojo. – Kur dingo tas velnio neštas vaikas? – nesuprato senelė pagaliau atskeldama ir įdėdama kalakuto gabalą į senelio lėkštę.

- Kirinai, būk geras ir pažiūrėk, kur tavo brolis.

Į virtuvę taip ir nenuėjau, veikiau prisiplojau prie durų staktos ir viena akimi stebėjau, ką jis veikė prie kriauklės ties apledėjusiu langu. Į stiklinį buteliuką prisipylė vandens ir paslėpė įkišdamas į vidinę kišenę. Ką jis su juo darys? Nuo viryklės pagriebė padažo dubenėlį ir pasitaisęs kapišoną grįžinėjo atgal. Tarpduryje susikirto mudviejų žvilgsniai.

- Ką čia veiki? – paklausė jis.

- Senelė prašė patikrinti, kur taip užtrukai.

Abu grįžome prie šventinio stalo, nors akivaizdu tokios nuotaikos čia nei vienas neturėjome. Mums tai dar vienos tėvų mirties metinės.

Svetainėje skambėjo tik šakutės ir televizoriaus murmesys. Aš vis nenuleidau akių nuo Ilijano. Ką jis ketina daryti? Juk tai tik butelys vandens. Jo neslėptų, jeigu nebūtų sugalvojęs, kokio nors plano. Šventiškai patiektą stalą nusiaubėme labai greitai. Truputį skanios žuvies, orkaitėje keptų meduolių, to skrudinto kalakuto ir mano pilvas buvo pilnutėlis. Ilijanas nuo stalo dingo pirmas. Girdėjau užlipant laiptais į viršų.

– Atsiprašysiu. Ačiū už skanią vakarienę, - padėkojau senelei už vargą. Ji nusišypsojo man. Aš visada geriau sutariau su seneliais nei Ilijanas. Po tėvų mirties jo vidinė būsena tik pavirto į pelenus. Jis nuolatos draskomas abejonių.

Ėmiau lipti mediniais laiptais į viršų, bet kuo artėjau link miegamųjų, tuo daugiau po kojomis vandens lašų pastebėjau. Nepaisęs nukėblinau pas Ilijaną. – Klausyk, - atsistojęs prie durų prabilau. – Neturėjau teisės tavęs įžeidinėti. Ir man tikrai... – nesibeldęs atidariau duris, bet čia nieko nebuvo. - ... patinka tavo dovana, - tylomis pabaigiau. Kambarys tuščias. Lova sujaukta, knygos išmėtytos, neskalbti drabužiai sumesti į kampą, naktinės užuolaidos užtrauktos. Jautėsi dulkėto kilimo kvapas. Nužvelgiau rašomąjį stalą. Aš retai lankausi jo kambaryje, todėl šią minutę atrodė, kad Ilio aš nepažįstu taip kaip anksčiau. Nešiojamas kompiuteris apkrautas popieriais, atverstomis, nugarėle į viršų padėtomis knygomis. Vieną iš jų paėmęs radau ženklų pripieštus puslapius, dar vieną nužvelgęs radau paraštėse prirašinėtus tekstukus. Smulkus kairiarankio Ilijano raštas atpažįstamas visur. Jis prirašinėjęs svetimas knygas, pataisęs sakinius, įrašęs tarp eilučių. Prisėdęs ant kėdės atidariau visus jo stalčius. Didesnio jovalo niekur nerastum. Primesta popieriukų, sąsiuvinių, suplėšytų piešinių. Ilijanas mokėjo labai gražiai piešti. Jis pastebėdavo pačius smulkiausius dalykus, visus objektus ar subjektus. Atsidariau spintą. Išstumdžiau kiekvieną bet kaip sumestą drabužį, kiekvieną kuprinę ir krepšį, išmečiau krepšinio kamuolį, o paskui ir futbolo. Ilijano kambarys kaip netvarkytas garažas, prigrūstas nereikalingo šlamšto. Atidariau dar vieną, apatinį stalčių. Iš apgraužtų medinių kampų matosi, kad jis atidarinėjamas dažniausiai. Čia gulėjo krūva sumestų laiškų. Jų buvo labai daug. Niekam neadresuoti, niekam neskirti, baltais vokais ir užklijuoti. Sutrikęs ketinau uždaryti, bet čia pastebėjau dar kai ką. Ant durelių surašyti kažkieno vardai. Ilgas nesunumeruotas sąrašas. Praskleidęs drabužius ant galinės spintos sienos peiliu išdrąskytas laikrodis su viena vienintele sekundine rodykle. Išsitraukiau savo laikrodį ir jį atidariau. Norėjau pasukti, bet staiga lauke išgirdau triukšmą. Panašu, kad kažkas paspyrė konteinerį, sukniaukė katė. Pribėgęs prie lango dirstelėjau pro užuolaidos kraštą. Ilijanas niekur nedingo. Jis greitai perėjo pagrindinę gatvę, dingo tarp namų. Nieko nelaukęs paskubomis nusileidau žemyn, griebiau striukę ir išėjau laukan. Mane pasitiko šaltas vėjas, slidus kelias ir milžiniškos sniego pusnys. Išlėkęs į gatvę pasekiau jį lygiai tuo pačiu keliu. Ilijanas bėgo prie Karaliūno. Buvau tuom visiškai įsitikinęs.

Kirsdamas kelią vos nepaslydau ant ledo, spėjau nulaikyti pusiausvyrą. Prasmukęs pro paskutinį namą atsilikau nuo Ilijano tik keliasdešimt metrų. Jis bėgte prilėkęs sustojo prie Karaliūno. Pasivijus jį ėmė snigti tankiau, didesnėmis snaigėmis, todėl iš įpročio ėmiau dažniau mirksėti.

- Ilijanai, ką tu darai?

- Turi manimi patikėti, - pasisukęs pakreipė galvą. Skėstelėjau rankomis. – Jis mūsų išsigelbėjimas, - dūrė pirštu į medžio viršūnę.

- Koks dar išsigelbėjimas? – nesuvokdamas sucypiau plonesniu balsu. – Ilijanai, jeigu tu ką nors vartoji, tai... – jau pradėjau siusti. Jis suirzo. Išsitraukė butelį vandens, atsisukęs gurkštelėjo ir spjovė į viršų. Su visomis snaigėmis vanduo tuoj pat krito žemyn. Jis ištiesė ranką ir dingo. Po sekundės atsidūrė prie pat manęs, skyrė vos pusė metro. Išplėtęs akis nesuvokiau, ką aš pamačiau. Ilijanas pakartojo tą patį. Jis atsidūrė kairėje, tada dešinėje pusėje, vėl prie manęs. Galiausiai sugrįžo į savo vietą. Brolis man nusišypsojo.

- Kartą mes jau buvome išgelbėti. Dėl to pasiaukojo mūsų tėvai. Katastrofa, kuri turi įvykti bet kurią akimirką, jau buvo įvykusi, - užsivedęs aiškino jis. – Mūsų tėvai ją pastūmė tolyn žinodami, kad vieną dieną kažkuris iš mūsų išsiaiškins apie kitą pasaulį.

- Kokį kitą pasaulį, Ili? Kokia dar katastrofa? Kaip tu taip padarei? Kas čia vyksta? – man galva tuoj sprogs.

- Myliu tave, mažasis brolau, - ilgesingai pratarė jis. – Nepamiršk atsukti du kartus, - nespėjau jo sulaikyti. Ilijanas šliūkštelėjo paskutinį vandens lašą, išmetė butelį, o pats dingo iš mano akių. Stovėjau kaip į akį gavęs, nesuprasdamas, kas įvyko. Žinojau tik tiek, kad Ilio aš niekada nesustabdysiu. Jis visada viską darys pagal save. Tos dalies, kurioje jis keitė vietą iš vietos, negalėjau suprasti, bet dėl likusio chaoso suvokiau, kad jis jau seniai turi problemų su narkotikais ar kokiu ten šlamštu, kurį vartoja.

Grįžau namo, nuvirtau ant lovos ir spoksojau į lubas. Praradau tą patį brolį. Jis neatsilaikė, jis paskendo svaigalų pasaulį. Tingiai nusivilkau striukę, nusimečiau visus drabužius, kišeninį laikrodį paspyriau kažkur po lova ir užsitraukiau apatines pižamos kelnes. Kritau į lovą. Dirstelėjau į laikrodį ant naktinio staliuko. Be kelių minučių vidurnaktis. Užsiklojau ir apsisukau ant šono.

Ėmiau sapnuoti keistus vaizdus, raukiausi, pradėjau voliotis, galvą sukiojau tai į vieną pusę, tai į kitą. Išgirdau kažkokį triukšmą.

Atsimerkęs suklusau. Sienos ėmė braškėti, už lango kilo siaubinga pūga. Išlipęs iš lovos dirstelėjau pro langą. Taip pustė, kad nesimatė jokio gatvės žibinto, jokios medžio viršūnės. Įjungiau šviesą, bet niekas nedegė. Lauke žybtelėjo elektros laidai. Jie gulėjo ant žemės ir mirkčiojo nuo drėgmės. Gūsiai aidėjo, grindys net traškėjo, todėl atsitraukiau dar toliau. Apsivilkęs džemperį nusileidau į pirmą aukštą. Ketinau pažadinti senelius, kad jie pasirūpintų namo saugumu. Panašu, kad pūga dar ilgai nesiliaus. Grįžau atgal į viršų ir ėmiau belsti į Ilijano kambarį. Niekas neatsiliepė. Kaip ir spėjau, jis nei negrįžo namo. Griebiau telefoną ir surinkęs jo numerį šnabždėjau ragindamas atsiliepti, bet su juo nepavyko susisiekti. Jau ketinau paskambinti dar vieną kartą, bet prieš mano akis rankose skilo telefono ekranas. Bandžiau įjungti, bet neveikė. Svetainėje patikrinau laidinį telefoną, bet ir šis neturėjo jokio signalo.

Miegamajame dirstelėjau į laikrodį. Suraukiau kaktą paimdamas į rankas žadintuvą. Nykščiu perbraukęs suskilusį stiklą iškvėpiau šiltą orą. Darėsi šalta, kambario temperatūra sparčiai krito. Nežinau kiek laiko miegojau, bet laikrodis sustojęs. Rodyklė pasiliko likus penkioms minutėms iki vidurnakčio. Bateriją neseniai pakeičiau. Kaip tai įmanoma? Mano pėdos ėmė šalti dar labiau. Dirstelėjęs žemyn suvokiau, kad po kojomis ledu traukiasi kambario grindys, sienos ir lubos iš visų keturių kampų spietėsi į vidurį, dengėsi storu plikledžiu. Traukiausi atgal. Išėjęs koridorin patikrinau termometrą. Raudona juostelė nei neegzistavo po suskaldytu stiklu.

- Kirinai, pasakyk Ilijanui, kad jis nueitų į garažą ir uždengtų mašiną keliomis antklodėmis, išimtų akumuliatorių ir atneštų į vidų! - suriko senelis. Ir pats nueitų, bet sunkiai vaikšto, o pastaruosius metus Ilis buvo jo gyvas ramstis.

- Pasakysiu, - tyliau sušnabždėjau. Griebiau striukę, čiupau už rankenos, bet durų nesugebėjau atidaryti. Lupau iš visų jėgų, bet jos užšąlo. Akyse ledėjo laiptinė, turėklai.

- Kirinai, kas čia vyksta? – atėjusi pasibaisėjo senelė. Norėjau nuraminti ją, bet pats buvau šoke. – Kirinai, kur tavo brolis?

- Jis išėjo, - nurijęs paklaikusiomis akimis žvelgiau į ledą besiekiantį mano kojų galus. Ir tada įvyko dar šis tas.

- Kaip tai išėjo... – senelio balsą nustelbė viso namo dūžtančių stiklų garsas. Jie visi sprogo nuo šalčio, pažiro į šukes palei kojas, vos spėjau nusukti veidą. Senelei įsmigo į skruostą keli gabalėliai. Pasitrynusi ranką nuo dūrio užčiuopė kraują.

- Atsitraukit. Dabar pat! - surikau. Pro tuščius, kiaurus langų rėmus pradėjo pūsti nežmoniško stiprumo vėjas, vidun įnešdamas sniegą, šaltį ir šerkšną. Seneliai nusisuko. Mano galvoje kirbėjo mintys apie Ilijaną. Kur jis? Ar mano brolis saugus?

- Reikia eiti į rūsį, - tuoj pat susivokė senelis. Jie paskubomis ėmė žingsniuoti, ragino ir mane, bet apie save galvojau mažiausiai.

- Judu eikite. Aš paskui jus. Turiu kai ką paimti, - prisiminęs tą kvailą nesąmonę. Per baisius gūsius prisiartinau prie laiptinės. Nespėjau nei įkvėpti, kai išgirdau šniokštimą. Kaukštelėję sprogo namo vamzdžiai, iš čiaupų pasipylė vanduo, o pro langus išsiliejo tiek vandens, kad paklaikęs tuoj pat užsiropščiau į viršų. Mane labai greitai pasiekė dar viena banga vandens, panardino iki paskutinio galvos plauko. Išniręs bandžiau įkvėpti, bet sparčiai kylantis vandens lygis paskandino visą namą. Man nebuvo jėgų išnirti, o oro plaučiuose mažėjo. Ledinis vanduo šaldė mano kūną, baigė atimti paskutinę žmogišką šilumą. Aš jaučiau kaip grimzdau į dugną. Mane bloškė nuo laiptų, griebiausi už sušąlusių turėklų ir įsitvėriau. Povandeninės srovės lupo mane visa jėga atgal. Netoliese kažkas plaukiojo. Išplėtęs akis veržiausi viršun. Griebiausi už visko, kas kliuvo po ranka, bet su kiekvienu pasistūmėjimu taipogi leidausi ir žemyn. Man jau visai trūko oro. Aš sugebėjau pralįsti pro savo kambario duris. Čia dauguma daiktų gulėjo permirkę vienoje krūvoje. Lengvesni kilo į viršų. Tokio nei nebuvo. Paskutiniai burbuliukai kilo į viršų. Oro liko vis mažiau. Nebeįstengiau laikytis, pradėjau burbuliuoti, įsileidau vandens į plaučius, ėmiau springti, griebiausi už gerklės, kritau ant grindų. Petimi į kažką įsirėmiau. Springdamas ir dusdamas pirštais užčiuopiau metalinę grandinę. Pakėlęs priešais akis išvydau kišeninį laikrodį. Burbuliuodamas jį atvėriau. Stiklas skilęs. Vos ne vos užčiuopiau ir pasistengiau atsukti jį. Nežinojau, kodėl taip darau. Ilijanas liepė atsukti atgal. Pavariau vieną vienintelę sekundinę rodyklę ratu atgal, tada apsukau dar vieną ratą ir tai buvo viskas. Laikrodį stipriai suspaudžiau, gulėjau prie pat savo lovos atmerktomis akimis. Pasidaviau. Springau ir man skaudėjo, bet visos galūnės atsipalaidavo. Dar regėjau paskutinį vaizdelį, kuomet visas iš niekur nieko atsiradęs vanduo ėmė ragėti į ledą. Suvokiau, kad arba prigersiu, arba mirtinai suragėsiu.

Vieną sekundę aš jau sustojau kvėpavęs, o kitą staigiai įkvėpiau, pajutau krūtinėje smūgį. Kosėdamas, stengdamasis įtraukti kuo daugiau šviežio oro suvokiau, kad rankomis čiuopiu sausas grindis. Nuo plaukų varvėjo vanduo, kelios sruogos užkritusios ant kaktos. Atmerktomis akimis žvelgiau į pilkas grindis. Už manęs kažkas stovėjo. Padoriai įkvėpęs pagaliau pamėginau atsikelti, tačiau buvau kažkieno pačiuptas. Mane staigiai kažkur įmetė. Skaudžiai kritau ant žemės. Prisišliejau prie sienos, kojas suglaudžiau ir padėjau ant jų rankas. Įsijungė mirksinčios lempos. Šlapias apsižvalgiau. Metalinės sienos, kietas gultas, tualetas, itin žemas staliukas ant kurio gulėjo nedidelė knygų krūva. Nedrąsiai dairiausi į visus keturis kampus, bet nepastebėjau jokios kameros ar mikrofonų, ar dar ko. Nesupratau, kas įvyko, bet kai pažiūrėjau į Ilijano dovanotą kišeninį laikrodį, supratau, kad jis nemelavo. Stiklas naujut naujutėlis be jokio įskilimo, o rodyklė teberodė likusias penkias minutes iki vidurnakčio.
2017-10-11 15:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-16 21:40
Fake_writer
Nesuruošiau šio kūrinio nei skaityt, nei komentuot, bet užrodė autorės komentarą kitame puslapyje apie šią svetainę ir jos gyventojus, tai nusprendžiau patikrint kiek ana yra teisi.
Iš to kaip priimi kritiką nesitikiu, kad labai čia gilinsies į tai kas sakoma, komentaras labiau kitiems, jauniems kūrėjams, kurie netyčia užklys paskaitinėt tavo "meno".

Visų pirma kas krinta į akis tai, jog pati greičiausiai nesi didelė skaitovė. O didžioji dalis perskaitytų knygų buvo šiuolaikinis popsas su šlamštiniu vertimu. Tavo žodynas, kaip 15m vaiko. Tu nejauti, kad dėliojami žodžiai nedera tarpusavy. Vartoji žodžius kurių reikšmes nesupranti ir dėl to net nesiparini.
Visa tai signalizuoja, kad tavyje nėra jokio literatūrinės kalbos pamato, kuris atsiranda tik skaitant, skaitant daug ir kokybiškos (klasikinės) literatūros.
Tau gal ir pavyksta sumąstyt kažkokį siužetą, įvykių eigą, istoriją, bet tinkamai to aprašyt tikrai ne. Ir kas blogiausia, plika akim matosi, kad tu net nesistengi stabtelėti ir apgalvoti ar tikrai tu naudoji tinkamą žodį, frazę, formą.
Ir, kad neinkštum jog visi čia kabinėjasi, bet nieko konkretaus nepasako aš tau pakopijuosiu kokius blėnius tu rašai:

"Tolumoje spoksojau į baltas medžių viršūnes"- ar tau pačiai neatrodo, kad logiška būtų "tolumoje" rašyti sakinio pabaigoje, nes kai parašai pradžioje- išeina totali nesąmonė?

"purios kaip birūs miltai"- purus ir birus yra ne sinonimai, tas pats, kas rašytum- minkštas aštrus.

"Lauko temperatūra žema ir kas kartą plika ranka patikrindavau ar dar neprišalau užpakalio"- kas kurį kartą? Kas antra trečiadienį? Ar tu esi girdėjus žodį pvz: "kartkartėmis", "retkarčiais", "kartas nuo karto", ne?

"Prilėkęs trinktelėjo dailiai, dideliu raudonu kaspinu papuoštą žalią dovanų dėžutę..." -ar tau neatrodo, kad neįmanoma trinktelėti kažko mažo ir lengvo daikto? Nes iš esmės žodis trinktelti reiškia sukelti garsą. Kokį garsą gali sukelti menka dėžutė?

"Oras kelias sekundes nusispalvino balta spalva"- oras nenusispalvina, nenusispjauna ir nenusišika. Todėl, kad blin jis yra ORAS. Ir žodžių junginys "nusispalvinti balta spalva" yra toks pats šlamtinis, kaip ir susirinkti susirinkime, dirbti darbe, šokti šokius ir pan.

"Taip, mudu gyvenome su seneliais ir ta globa niekada nenuėjo veltui, bet širdyje visada truks šeimyninio kumščio."- tu makaluoji žodžius, kurių junginiai neturi jokios prasmės ir bandai juos iškišt kaip dramatiškus.

"Nebuvo nei vieno žemės taško iš kurio nesimatytų šioje aplinkoje nederantis medis"- kokio žemės taško? Žemės taškas gali vartojamas, kai šneki apie Žemę plačiąja prasme, o tu šneki apie apylinkes. jeigu negirdėjai dar, tai žemė apvali ir joks medis negali matytis iš bet kurio žemės taško.

"- Tau patiks. Išrinkau specialiai tau, - kiek rimčiau pridūrė..."-  įvardindama veikėjų emocijas, tu tiesiog iš lempos parašai jog dabar jie kalba "rimčiau" nors prieš tai jie nė velnio nejuokavo. Tiesiog tau prireikė kažkokios tai emocijos ir tu ją įprūdini be jokių ceremonijų.

"pratarė žvelgdamas į tolį, lyg skaičiuodamas švytinčias žvaigždes"- gi ten snigo puriais miltais, kokios žvaigždės? Vėl gimdai dramatizmą be jokios logikos, nes taip patogu.

"Jo šypsena peraugo į šiek tiek kuklesnę"- supranti, žodis peraugti reiškia būseną, kai kas nors, šiuo atveju, šypsena padidėja, išauga, išsiplečia ir tampa DIDESNĖ nei buvus prieš tai. O žodis kuklesnis- reiškia visiškai priešingą būseną. Čia tas pats, kaip parašytum: spuogas ant mano nosies išaugo į didžiulį spuogiuką.

"Jis girdėjo mano balse irzlų pasipiktinimą. Brolis nušoko žemyn ir grįžinėjo atgal į vidų"- Jeigu brolis tau nepasakė, ką jis girdėjo, tai tu ir negali žinot. Ir jeigu jūs sėdit su broliu nuleidę kojas per balkono kraštą, tai nušokt jis gali tik žemyn, o ne į balkoną.

"- Kai kuriuos dalykus reikia pamatyti, Kirinai. Kai kurie dalykai yra tau prieš pat akis, - jis dingo iš mano akių. Įsižeidė. Palaikiau jį vagimi." - jeigu tu kažką palaikai kišenėje, tai nereiškia, kad visi aplinkiniai tai žino.

"...nužvelgiau papuoštą eglutę. Apvyniota spalvotomis lemputėmis..." tikrai apvyniota? Tu kito, tinkamesnio žodžio negalėjai surast. Greičiausiai net nesiparinai, nes iš esmės tau px, o gal, tada dar baisiau, tu net nesupranti, kodėl "apvyniota eglutė" yra blogai.
"...kiekviena šakelė padabinta vis kitokiu senoviniu arba naujausiu žaisliuku" - ar tu supranti, kad jei vartoji žodį "senoviniu", tai priešingas jam tikrai nėra "naujausias"? Yra tokių žodžių, kaip: šiuolaikinis, modernus, madingas ir tt. Ir tam pačiam sakinyje reikia naudoti tas pačias žodžių formas: senovinis-naujoviškas, seniausias- naujausias.

"Abu grįžome prie šventinio stalo, nors akivaizdu tokios nuotaikos čia nei vienas neturėjome"- man tai akivaizdu, kad tu mėgsti rašyt, kas tau šauna į galvą. Čia yra kažkoks nedadirbtas vertimas iš velniai žino kokios kalbos.

"skambėjo tik šakutės ir televizoriaus murmesys"- vėl tas pats. Murmesys negali skambėti. Nes tai yra kardinaliai priešingos sąvokos.

"to skrudinto kalakuto" - nei tu pati ėstum tą skrudintą kalakutą nei tam Kirilkinui įkištum. Apskrudęs.

"Po tėvų mirties jo vidinė būsena tik pavirto į pelenus."- o mano vidinė būsena išvis parvirto, nes ble skaityt tavo kūrybą yra tas pats, kaip kiauroj valtį plaukt per Atlantą. Net jeigu kažkoks žaibas man trenktų į makaulę ir aš kažkokiu tai mistiniu būdu pamanyčiau, jog vidinė būsena pavirtus į pelenus yra pusėtina metafora, tai dėl dievo meilės, kurių velnių tu ten dar įfarširuoji tą žodelį "TIK"? Nu kas tave to išmokė? Tai kažkoks vandalizmas, o ne kūryba.

"Ėmiau lipti mediniais laiptais į viršų, bet kuo artėjau link miegamųjų, tuo daugiau po kojomis vandens lašų pastebėjau. Nepaisęs nukėblinau.."- nežinau tu čia netyčia praleidai žodžius ar taip tau rodo, bet ar tu nepastebėjai, kad tas tavo "pastebėjau" sakinio gale atrodo idiotiškai, nes rimuojasi su artėjau?

"neskalbti drabužiai sumesti į kampą, naktinės užuolaidos užtrauktos. Jautėsi dulkėto kilimo kvapas." tas tavo herojus gal koks Pėdsekys (žinai, yra tokia gera knyga, aišku ne) jeigu jis tarp smirdančių drabužių krūvos užuodžia dulkes.

"Jis pastebėdavo pačius smulkiausius dalykus, visus objektus ar subjektus"- o dar- subatomines daleles ir paralelines visatas. Tau blemba pačiai nejuokinga skaitant?

"ant galinės spintos sienos peiliu išdrąskytas"- nežinau ko jus ten mokyklose moko šiais laikais, bet supranti su peiliu galima išbraižyti kažką ant sienos, o išdraskyti galima akis tavo literatūros mokytojai už tai, kad elementarių žodžių neišmokė suprast ir vartot.

"Išlėkęs į gatvę pasekiau jį lygiai tuo pačiu keliu"- aš tai, kai ką nors išbėgu sektu, tai visada varau į priešingą pusę, nes juk bet koks durnius gali sekt tuo pačiu keliu.

"- Koks dar išsigelbėjimas? – nesuvokdamas sucypiau plonesniu balsu."- tu visada cypi, kai ko nors nesuvoki? Gal tas bičas iš pelių giminės? Ir dar gerai, kad patikslinai jog sucypė plonesniu balseliu, nes būčiau pagalvojąs, kad taip storai sucypė, vyriškai.
"– Ilijanai, jeigu tu ką nors vartoji, tai... – jau pradėjau siusti. " - a, na va, dabar jau pradės vyriškai cypt, pasiutėliškai.

"Kaip tu taip padarei?"- blemba negaliu, nu kodėl, kodėl ne: "kaip tu TAI padarei???"

"Grįžau namo, nuvirtau ant lovos ir spoksojau į lubas. Praradau tą patį brolį. " kurį tą patį? Tu gali pati sau paaiškinti ką reiškia tą patį brolį? Praradau tą patį brolį, kaip vakar? Gal jau gana mėtyt tuos brolius?

"..užsitraukiau apatines pižamos kelnes" būtų užsitraukę ir viršutines pižamos kelnes, būtų nesušalęs.

" Jis išėjo, - nurijęs paklaikusiomis akimis žvelgiau į ledą besiekiantį mano kojų galus. Ir tada įvyko dar šis tas."- vėl pamesti žodžiai. Kojų galai tai aišku pizdiec koks geras išsireiškimas. Tavo žodynas tokio pločio, kaip balkono durys, chrien tilps koks rimtesnis išsireiškimas.

"Senelei įsmigo į skruostą keli gabalėliai. Pasitrynusi ranką nuo dūrio užčiuopė kraują. " pavargau, tiesiog pakopinsiu nesąmones.
"- prisiminęs tą kvailą nesąmonę"
"Kaukštelėję sprogo namo vamzdžiai, iš čiaupų pasipylė vanduo, o pro langus išsiliejo tiek vandens, kad paklaikęs tuoj pat užsiropščiau į viršų. Mane labai greitai pasiekė dar viena banga vandens, panardino iki paskutinio galvos plauko. Išniręs bandžiau įkvėpti, bet sparčiai kylantis vandens lygis paskandino visą namą. "- BRIEDAS

"Griebiausi už visko, kas kliuvo po ranka, bet su kiekvienu pasistūmėjimu taipogi leidausi ir žemyn."- pagooglink
ką reiškia taipogi.

"Lengvesni kilo į viršų. Tokio nei nebuvo. Paskutiniai burbuliukai kilo į viršų. Oro liko vis mažiau. Nebeįstengiau laikytis, pradėjau burbuliuoti, įsileidau vandens į plaučius, ėmiau springti, griebiausi už gerklės, kritau ant grindų"- Gelbėėėėėėkit!

Nekalbėsiu daug apie tai, kad pati istorija sukalta labai silpnai, tvanas namuose aprašytas beviltiškai ir finalinis epizodas kietas, tik autorės galvoje, nes kokio velnio ką tik skendęs žmogus turi stebėtis, kad: "Nedrąsiai dairiausi į visus keturis kampus, bet nepastebėjau jokios kameros ar mikrofonų, ar dar ko."
Mažiau žiūrėk šlamštinių filmų ir skaityt apie vampyrus. Ir pasakysiu paslaptį: kai rašant suabejoji ar tinkamą žodį parinkai, galima apsvarstyt kitus variantus, paieškoti sinonimų, galų galiausiai pagooglinti!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-14 17:54
sesė mėta
Istorijos pradžia surašyta įdomiai, mistika susukta irgi neblogai. Bet yra dar labai daug tokių visokių minusiukų. Tai pasikabinėsiu.

Turiu tokią užknisančią savybę kabintis prie pirmo sakinio :). Pati n kartų perrašinėju ir patenkinta nebūnu, bet... Kažkaip neužkabinančiai pradėjai – koks ten skirtumas kurioj vietoj buvo veikėjo kojos. Atrodo, baisiai čia, bet tekstą bandau skaityti jau antrą kartą, nes pirmą kartą pradėjusi nusprendžiau geriau paieškot ko kito.

Toliau rašai, kad Ilijanas buvo paskutinis šeimos narys, bet kas tada seneliai? Ne šeima?

Dialogams trūksta natūralumo ir kai kurios iš veikėjų žodžių daromos išvados kiek erzina. Pvz. „Įsižeidė. Palaikiau jį vagimi.“ – iš kur Ilijanas turėjo suprasti, kad brolis laiko jį vagimi?

Teorija apie pelėdas gal ir svarbi istorijai, bet kaip jos pradžiai pasirodė perteklinė. Jei esi pelėdų mėgėjas, tai gal ir įdomu, bet sukišt tokį „lyrinį nukrypimą“ į teksto pradžią... Abejoju ar gera mintis.

Keisti išreiškimai, pvz. „jo vidinė būsena tik pavirto į pelenus.“ Suprantu, kad čia bandei meniškai, bet kažkaip...

„grįžinėjo“, kiek žinau, reiškia nuolat, pakartotinai grįžti, o tu jį naudoji norėdama pasakyti „grįžo“ arba „ėjo atgal“.

„Praradau tą patį brolį. Jis neatsilaikė, jis paskendo svaigalų pasaulį.“ – iš kur tokios išvados, kai brolis magiškai dingsta prieš pat tavo akis? Ir šiaip – tas brangusis brolis dingsta, o tu ramiai sau nueini miegot? Ar tikrai toks brangus tada? A, ir turėjo būt „pasauly“, ne „pasaulį“.

Bet šiaip, kaip pirmam tekstui čia, tikrai visai visai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-11 21:11
VaunHunter
Nuar, šis kūrinys paremtas chaosu ir taip turi būti. Tai pirmas darbas keliamas čia, bet ne pirmas, kurį rašau. Jūsų paminėto stereotipo aš čia nematau, tad galėjot ir įvardinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-11 20:18
Nuar
Jei tai pirmas įkeltas tekstas, tada visai neblogai. Daugoka stereotipų, tačiau asmeninis autorės gebėjimas rašyti su šia blogybe kovoja sėkmingai. Gana įdomu skaityti, nors kuriamo chaoso įvaizdžio buvo šiek tiek per daug. Blaškė dėmesį ir atitraukė nuo pagrindinės minties paieškų. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą