Šermukšnio kraujas

Putlių žiedų
kekėmis
apsiautęs
lyg nuotakos
kūną
kvėpavo pavasariu

linkstant
saulės svirčiai
skruostai nusidažė
saulėtekio spalvomis

stiebėsi ir atžalos
žalių plunksnų lapai
angelų sparnais
kilo į dangų
dienovidžiu
tėvo šešėlis
pridengė
saulės akis

vis ryškiau
žibėjo plieno
ašmenys
audrų siūbuodami
kapojo uogų kekes
žemė apsipylė
raudoniu

liauni lapeliai
vėjo draskomi
ir šalnos dantų
pakąsti
krito
slėpdami uogų
kraują

atžalų
akyse išlikęs
tėvo uogų likimas
negailestingai
atvėrė skraistę
siautėjantiems
ašmenims rūdyti.