V 3 I

Tapyba mirs, sulig mirs paskutinis regintis žmogus.

Kaip visada tokios mintys aplanko pakeliui į vonią,
Kartais net pagalvoji imti ir užstrigti šiam kelyje.
Tapyba gyva. Ir mums apie tai net nėra ko daug diskutuoti.
Gal ji netekusi funkcijų, kurios ją taip kėlė ir mecianavo amžiais,
Bet visgi privalome sutikti, tokia media esti ir ji gyva it kalba, kol yra ją kalbančių.
Tapyba nėra universali, kažin ar ją supranta gyvūnai, kažin ar ją suprastų ateiviai. Kažin ką papasakotų Freoud ir Jung, ar jie šioje raiškoje mato ką bendražmogiško, instinktyvaus ir ar tai kuom nors priverčia norėti vieni kitų. Bet tai nėra mano interesų lauke. Aš gryninu mintį apie jos gyvastį, gryninu mintį apie jos galimybes mirti ir gryninu kas ji ištiesų yra.
Taip atsiduriu pačiam pamatiniame lygmenyje. Kogero tai būtų gyvybė.
Kogero tai būtų duotybė. Kogero tai būtų neišvengiamybė. Kogero tai būtų žinia. Aš sakysiu, jog tapyba tai komunikacijos priemonė. Tokia pati kaip žodžiai, kurių taip nekenčiu. Taip, jei klaustų ar norėčiau kurčiojo gyvenimo? Kogero labai nuliūsčiau. Jei klaustų ar aklu norėčiau patapt, manau pabalčiau ir tylėčiau. Štai jei paklaustų ar nebyliu norėčiau patapti? Tikrai rimtai susimąstyčiau. Tad kalba, žodžiai, ženklai ir jų trūkumai.
Pirma, tai sąlygiškas tikslumas ir apibrėžtumas to ką norima pasakyti. O kitaip - kokią žinią siunčiama. Taip... Žodžiai. Mano pasaulis jau dabar vaizduotėje brėžia linijas ir jose kažkur vinguriuoja ir žodžiai. Ir taip norisi nuo jų atsiplėšti. Paprastai kalbant mes galime mintį išreikšti žodžiais, bet tai tik vienaprasmiška reikšmė. Todėl paėmus sausą tekstą jį galėtume spalvinti, ieškodami, ką tekstas praranda neturėdamas savyje spalvos. Šios mintys mane aplanko žvelgiant į kurčią katę. Tuo metu kai galvojau projektuoti ant paveikslo vaizdo įrašą, kurio garso takelis būtų kažkur ten kur jo nepasieksi žvelgdamas į paveikslą. Tiesa veidrodis gali tave nuvesti prie garso ir čia galbūt rasi atsakymą, arba kaip sujungti vaizdus. Tad veidrodis. Tai labai svarbu. Tęsiam. Kai žvelgi į kurčią katę ir įsijauti į jos pasaulį, kai suvoki, jog jos akimis galėtumei perlieti pasaulį betkokiu garso takeliu. Tu jau atsiduri mano tyrime. O apskritai tai yra apie atskyrimą. skirtingų vaizdinių priemonių. Tai įmanoma dviem būdais. Pilnavertį vaizdą išdalinti segmentais. Arba savarankiškus segmentus sudėti į vieną tąsą - kūrinį. Tad tai irgi svarbu - konspektuokime

1. Paveiksle vaizdo įrašas. Garsas už sienos. Kolonėlė su veidrožiu ir tu matai abu. Apverskime - paveikslas su vaizdo įrašu ir kolonėlė veidrodyje. Kuri? Kiek paveikslų? Kiek įrašų?
Išdalinkime. Vienas paveikslas. Daug įrašų. Vienas garsas.
                    Daug paveikslų. Daug įrašų vienas garsas.
                    Daug paveikslų. Vienas įrašas. Daug garsų.

2. Tu stovi tamsoje. Ir šviesa už tavo nugaros projektuoja tavo šešėlį ant drobės. ten kur tau liepiau būti. Tu palieki tuštumą. Paveikslas švyti.

3. Esti vienas paveikslas kuris išskaidytas. Jo dalys reprodukuotos.
    Segmetai. Kontūras. Spalva. Tekstas.

4. Esti segmentai ir jie sujungiami į vieną paveikslą. Veidrodis. Mozaika veidrodžiu padrikoje ekspozicijoje. Tai yra svarbu.
Prasmė.

TEKSTAS TEKSTAS TEKSTAS.



Tai ką mėginu pasakyti, yra jog viskas egzistuoja kaip tekstas tik mes nevisada suvokiam jo susijungimo galimybes.