Tas anas kitas

žmogus
pasižiūri į laikrodį
ir jo ciferblate pamato
savo susenusį veidą
de-javu
jis jau matė tą patį,
kai buvo vaikas
it spoksotų į šulinį

niekada atsikėlęs
nežiūri į veidrodžius
tiesą sakant nei vienas
jų neišgyveno
psichozės akimirkų
kaskart trūkdavo
vos į juos pažvelgus

vienintelis priminimas,
tai skaudantys keliai ir
šis prakeiktas laikrodis,
kuriuo vis nesirįžta atsikratyti,
nes jis jo tėvo,
kaip ir jis, tačiau prisimena
savo santykį su nekenčiamiausiu
žmogumi planetoje

kiekvieną dieną eina per
pavojingiausią kvartalą savo mieste
nors galėtų su juo prasilenkti
sėdęs į traukinį, niekada nė nesusimąstė,
jog viską galėtų užbaigti pats
visada vylėsi, jog koks apšepęs
narkomanas jį nudės
ar koks kišenvagis jį pavogs; juk auksinis

tačiau, kaip ir jo tėvas
jį pavogdavo vienintelis dalykas
žemėje butelis gan prabangaus viskio
iš Škotijos. išgeria kelis ir stebi save iš šalies,
kaip lovoje klynikinės mirties metu.
tada jis virsta ponu Haidu, Golemu,
nors kalbasi su visais,
tačiau iš ties nesikalba su niekuo,
nes rytą, kaip kokie džinai
visi jį pameta ir palieka
apsimyžusį kokioje nors tarpuvartėj

ir tada suvoki, jog turtuolis nėra tas,
kuris turi pinigų svaigalams,
kuris gali linksmintis kiekvieną naktį
vis su kitomis moterimis ar paslapčia
gaminantis bombas, jog nudėtų tuos,
kurių nekenčia,
net ne tas, kuris kolekcionuoja viso
pasaulio pinigus, neturėdamas per daug
tos šalies pinigų, kurioje gyvena

turtingas yra
TAS
ANAS
KITAS