Šilauogė

.






                ROMANSAS


Tik tavąjį vėsinantį
Vėjelį gaivų – lyg ant uogos rasa –
Kaip skonį transponuoti į muziką?
– Taigi taip pat, kaip muziką poezijon – ar atvirkščiai...
Tu ką pagrojai man, šilauoge,
Ką niūniavai...
Lyg dvelkteli kvapų banga po kamuoliniais debesimis,
Per javų barą,
Rodės,
Dieną atvėrusi – taip kvepia saulė!

Jei skonis virstų muzika – žinau:
Šilauogė!
Ne vaivorinis kvaitulys,
Ne vaivoras, – tai vasaros diena,
Atskiesta vėjo, – pavasaris rugpjūty,
Ar dar vėliau,
Tu – akorduose – buvai jau, po vieną iš eilės,
Būdo pavasario gėlių –
Buvai ir žemuogė, ir vyšnia –  su dviem kotukais lūpose
Panelė – ir lūpom uogas tų kotų galėjau skinti, –
O  bučiavau akis,
O vyšnių sultys tiško link viduvasario,

Kai  laikas ritmą keis, – jau buvom braškės – net smalsu,
Kaip įsilies melodijon pilnatvės tonai –
Jau po aviečių virpančios aistros, –
Dainavo kitos šilo uogos, –
Ir visada,
Kai pajuntu tave kaip savo sielą,
Sugrįžta vasaros gaivos ir laisvės skonis,
Viržynų toliai,
Šilai  su vėju, debesų šešėliais, –
Mergaitė
              Šilauogė.

Štai kiek išsako muzika –
Jausmus ir jutimus, net skonį – muzika,
Ir jos netildys programa, juoba,
Kad eilėmis ir laisve jau tave sugrojau,
Džiugiai... tyliai niūniuodami, uogaukim!

Dar bruknės  būsim, spanguolės,
Ir raistai rudenėjantys, ir toliai,
Violetinė koda vasaros
Harmonija
Ruduo