Neparašyta knyga apie herojus

(Mokykla)
Pirmą dieną, kai mane atvedė į vieną geriausių karių mokyklų Amarano mieste, tikėjausi nedaug. Norėjau tik vieno – gyventi. Tėvai kartojo, kad karas visus paržudys, kad mes visi pasmerkti. Taika ir pergalė atrodė lyg išblukęs miražas, kuriuo mažai kas betikėjo. Karas tęsėsi jau ne vieną šimtmetį, o koks Amaranas buvo iki to, nedaug kas ir beprisiminė. Vieni šiuo karu žavėjosi, kiti keikė, bet visi jį kariavo. Net jei ir nemosavo ginklu mūšio lauke, vis tiek visi buvo kariais. Visi mes tokie buvome. Taigi, noras tapti kare oficialiai atrodė gana logiškas. Tai leido gyventi bent jau neapsimetinėjant ir nemeluojant.
Mano tėvai buvo medžiotojai. Jie puikiai pažinojo Tylųjį mišką augusį kalnų papėdėje rytiniame seniai išdžiuvusios Amaro upės krante, kurios viduryje išsišovusioje saloje išdidžiai stovėjo Amarano miestas. Taip pat jie pažinojo ir kiekvieną Žaliojo miško centimetrą. Šis dunksojo vakariniame upės krante įrėmintas plataus slėnio, kuriame buvo įsikūręs vakarinis karių miestelis, dirbamų laukų, kuriuose svajingai lingavo javai, ir į pietus plytėjusios dykynės.
Tylusis ir Žaliasis miškai buvo pagrindiniai amaraniečių medžioklės plotai, iš kurių atkeliaudavo didžioji dalis laimikio. Žvėriena būdavo paskirstoma tarp rytinio ir vakarinio karių miestelių, kuriems atitekdavo didesnioji mėsos dalis, ir didingųjų Amarano gyventojų. Kariai, tiesa tik aukštesniojo rango, žvėrienos nusipelnydavo, nes karas amaraniečiams buvo svarbiau už viską, o sveiki ir stiprūs kariai žadėjo didžiausias viltis laimėti. Taigi, visi aukštesnieji kariai turėjo teisę į geriausios kokybės maistą, nors pėstieji kariai taipogi nebuvo skriaudžiami. Jie valgydavo kiaulieną, avieną, o kartais net jautieną. Tai buvo pilnavertis maistas, bet, kaip buvo tikima,  nesuteikdavo šiems kariams laukinių žvėrių jėgos ir ištvermės, ką dovanodavo tikra žvėriena.
Didinguosius Amarano gyventojus sudarė karalius su savo šeimynykščiais, senieji ginklakaliai iš amžinybės akmens kaldinę dievų kardus, kurie savo skaidrumu neprilygo net ir kalnų krištolui, o nukaldinti Amarano ginklakalių būdavo tarsi nematomi mirtį nešantys vaiduokliai. Tik skaisčiai šviečiant saulei jie akinamai sužėrėdavo visomis spalvomis ir hipnotizuodavo priešus. Šie lyg kvaili vabzdžiai prarasdavo sveiką protą ir paaukodavo gyvybes dėl pražūtingos šviesos. Apie dievų kardus sklido ištisos legendos, o jais kaudavosi tik aukščiausio rango kariai.  Išminčiai aiškinę gamtą, jos dėsnius ir Amarano likimą, bei keistieji keliautojai tempę į Amaraną gėrybes, kurių niekas anksčiau nebuvo matęs, taip pat buvo didingieji gyventojai. Visi jie buvo svarbiausi asmenys mieste, nuo kurių priklausė visas Amarano gyvenimas. Tiesa, jie buvo ir patys paslaptingiausi.
Mano tėvai neblogai pažinojo ir Pilkąją girią, plytėjusią į šiaurės vakarus už slėnio, į kurią eilinis amaranietis retai įkeldavo koją. Pro ją keliaudavo keistieji keliautojai į bevardes žemes, kuriose veisėsi mūsų priešai. Kitas kelias į bevardes žemes vingiavo proskyna tarp Pilkosios girios ir Pasmerktųjų miško. Tačiau šis kelias priklausė vakarinei kariuomenei ir paprasti pakeleiviai pageidaujami nebuvo. Rytiniame upės krante su bevardžių žemių priešais kovojo rytinio karių miestelio kariai. Juos nuo priešų skyrė Neįžengiamojo giria bei Ilgasnapių ežeras.
Tėvai mylėjo miškus ir, kaip anuomet man atrodė, žinojo visus juose slypinčius kemsynus, urvus bei žvėrių slėptuves. Jie galėjo susekti bet kokį žvėrį.
Kariuomenės strategai dažnai konsultuodavosi su medžiotojais, siekdami išsiaiškinti, kaip būtų galima išnaudoti Amarano apylinkes persvarai mūšyje įgyti. Visą gyvenimą klajodami po jas, medžiotojai, kaip niekas kitas, pažinojo vietovę. Niekam, išskyrus keistuosius keliautojus, nebūdavo galima nutolti pernelyg toli nuo Amarano žemių. Anot išminčių, tai būtų sunaikinę miestą. Todėl visi mūšiai vykdavo gerai žinomuose plotuose, kuriuose jau net lietus nebeįstengdavo nuplauti kritusių karių kraujo giliai įsigėrusio į kiekvieną smiltį, akmenį, net žolę. Tarp mūšių spėję atželti augalai turbūt krauju ir misdavo, nes išaugdavo grėsmingai nujuodę ir geriau nei bet kokie pergamentai liudydavo karo istoriją.
Tėvai nemėgo karo, bet visada prašomi karių padėdavo. Jie sakė, kad tokia mūsų prigimtis – medžioti. Ir nesvarbu, ką medžiojame. Mes visuomet nesąmoningai ieškome aukos, kurią galėtume nužudyti. Todėl anksčiau ar vėliau, visi mes būsime sumedžioti. Kaip septynmetė tiksliai nežinojau, ką jie turėjo omenyje, bet žinojau, kad sumedžiota būti nenoriu.
Miške, su tėvais, praleisdavau nemažai laiko. Mama mane buvo išmokiusi spęsti spąstukus zuikiams, o tėvas mokė šaudyti iš lanko. Miškas man patiko. Jis atrodė didingas, paslaptingas ir kupinas pavojų. Jaučiausi pakiliai, kad sugebu išgyventi gamtoje lyg bučiau tikra jos dalis. Tėvai pasakodavo, kad absoliuti dauguma amaraniečių net nėra pabuvoję kuriame nors upės krante, o apie miškus žino tik iš pasakojimų. Dažnai apie tai galvodavau, fantazuodavau, kokie turėtų būti tie tikrieji amaraniečiai gyvenę saloje, į kurią patekdavai įspūdingais amžinybės akmens tiltais, kurie buvo apipinti tokiomis pačiomis legendomis kaip ir senųjų ginklakalių kaldinami dievų kardai. Žengdamas šiais tiltais tarsi sklendei virš išdžiuvusio kanjono iškloto liepsnos raudonumo smėliu. Dangų remiantys vaivorykštiniai bokštai žymėjo Amarano vartus, prie kurių budėdavo iki pusės nuogi sargybiniai apraizgyti spygliuotais aukso erškėčiais ir vilkintys perregimus šilko sijonus net tada, kai iš kalnų papūsdavo žvarbūs vėjai. Tai buvo visai kitas pasaulis, tačiau mes visiškai priklausėme nuo jo.
Prieš nusprendžiant būti kare, visuomet galvojau, kad būsiu medžiotoja kaip ir mano tėvai. Tačiau niekaip nepajėgiau suvokti, kodėl net gyvendama miške, turėčiau tarnauti Amaranui ir karui, kurį šis kovojo. Karas buvo gyvenimo dalis, kurios nesupratau. Panašu, kad kažkur buvo mano priešai, bet aš jų nepažinojau. Miške aš priešų neturėjau. Ten aš buvau didžiausias priešas. Aš ten kėliau didžiausią baimę, nors pati nebijojau. Mano priešai buvo kitur ir karas turėjo man parodyti kur.
Tėvai vis kartodavo, kad nuo karo negali pasislėpti nei vienas. Mes visi įpinti į karo tinklą ir jam tarnaujam. Tas karas buvo paslaptingiausia mįslė, kurią degiau noru įminti.  Todėl sulaukusi tinkamo amžiaus stoti į karių mokyklą, nusprendžiau keliauti būtent ten.
Prisimenu tėvo žodžius, kai pasakiau, kad noriu būti kare. Jis pasakė:
- Jei nori mokytis karo meno, tebūnie. Bet visuomet prisimink vieną dalyką – mirti mūšyje nėra prasmingiau nei mirti pasenus savo guolyje. Aša, nežinau, ar suprasi, bet žmonės apie karo didvyrius dainuoja ne todėl, kad jų žygdarbiai labai prasmingi. Žmonės apie juos dainuoja, nes nesugeba suvokti tikrosios prasmės.
Gyvenimo prasmė tuomet man nebuvo didžiausias galvos skausmas. Suvokiau tik tai, kad jei žmonės jau šimtmečius kariauja šį karą, vadinasi jis svarbus. Jei jį suprasiu, galbūt suprasiu ir kaip išgyventi. Jei jį suprasiu, galbūt suprasiu ir kodėl jis nesibaigia. Nebūčiau galėjusi būti medžiotoja ar ūkininke, kuri priverstinai turi atiduoti dalį savo laimikio ar derliaus, nesuvokdama, kam to reikia, nesuvokdama šio karo. Tai buvo vienintelė tiesa, kurią tuomet žinojau.
Praėjus aštuoniolikai metų žinojau, kad neegzistuoja jokia tiesa.

******

(Gyvenimas miške)
Vėjas švelniai šiureno medžių viršūnes tarsi kutendamas miško galiūnų paausius. Tylutis juokas kukliai išdavė žaliabarzdžių pasitenkinimą. Prisėdau ant samanoto nuvirtusio medžio kamieno palei čiurlenantį krištolinį upelį. Išsitraukiau nudremžtą gertuvę ir pritūpusi pasisėmiau ledinio kalnų palaiminto vandens. Gurkštelėjau gerklę stingdančio gėrimo ir mėgavausi po kūną pasklindančia kuprotųjų senolių dvasia.
Seniai seniai, dar iki karo, Pasmerktųjų miško pakraštyje gyvenusios genties žiniuoniai šį upelį laikė šventosios vilties syvais ištrykštančiais virš debesų ir nesustabdomai skrodžiančiais žmonių krauju persmelktą žemę. Jie gerdavo šį vandenį ir klausydavosi jame skambančių protėvių balsų. Jie tikėjo, kad mirę jų protėviai neapleidžia savųjų ir gyvendami amžinybėje siunčia gyviesiems išmintį, kurią išgirsti ir suvokti gali tik išrinktieji. Pastarieji ir būdavo žiniuoniais. Jie aiškindavo protėvių išmintį likusiems genties nariams ir taip visi siekė atrasti tikrąją prasmę.
Mažai kas daugiau buvo žinoma apie šią gentį ar jų išmintį, nes jie niekada artimai nebendravo su netoliese įsikūrusiais amaraniečiais. Dabar apie juos galėjai sužinoti tik iš išlikusių išdrožinėtų tiltelių raitytais turėklais su vis dar ant jų kabančiais akmeniniais puodeliais. Šios genties žmonės niekada nesikovė, tačiau dabar jų nebebuvo nei vieno. Kas jiems nutiko – galėjai tik spėlioti. Nors niekas Amarane nesivargino to daryti.
Aš taip pat norėjau dingti kaip ir ta paslaptingoji gentis. Buvau puiki karė, bet nekenčiau šio  šimtmečius skaičiuojančio karo. Septynerius metus liejau priešų kraują, bet taip ir nesupratau jo, nesupratau dėl ko kovoju. Žinojau, kad neturiu prieš ką kovoti, tačiau niekas nesiliovė kovoti su manimi. Pamenu tą dieną, kai susikroviau savo skurdžią mantą, pasirišau pakaruoklio virvę ir išėjau.
Tai buvo visa griaunanti diena. Dar ir dabar jaučiu skaudančius raumenis po tos dienos mūšio. Vis dar negaliu atsikratyti šleikštulio, nes geležies kvapas tarsi užstrigęs tūno mano šnervėse. Vis dar matau krauju pasruvusias savo rankas, kurių nesugebu nuplauti.
Tą dieną mirė Aratas – naivusis mano ginklanešys. Aš nesugebėjau jo išmokyti nei paklusniai laikytis už galinių mūšio linijų, nei tikrųjų karo tiesų.
Iki šiol vis dar tempiu savo ginklą parištą po kaklu, kurio nesugebu atsikratyti. Išlaisvinau save nuo mūšių, bet negaliu išlaisvinti nuo pralaimėjimo. Mano ginklas – mano pergalės viltis.
Suskeldėjusiais pirštais glosčiau purias samanas, o akyse tvenkėsi sunkios ašaros. Nesitikėjau, kad bus taip sunku. Aš gimiau kovoti. Kaip galiu laimėti be kovos? Mane išmokė būti kare. Vienuolika metų mane šlifavo ir gludino įgudusių mokytojų rankos, kol galiausiai įgavau puikaus kario formą. Dar septynis metus mane kaldino ir grūdino karo kūjis. Be karo buvau niekas. Ir visgi kariauti daugiau nebegalėjau.
Iš skausmo drebančiomis rankomis nuplėšiau purvinus drabužius, paleidau tamsius laumiškus plaukus ir įsibridusi atsiguliau Vilties upėje. Kūną vėrė beprotiškas šaltis, o sąmonė stingo lediniuose pursluose. Laukiau tylaus išlaisvinimo, bet netikėtai išgirdau:
- Tavo viltis esi tai tu. O tavo pergalė – viltis! – upė nešė džiugią protėvių giesmę iš kalnų.
Išlipau ant kranto ir ilgai stovėjau nuoga leisdama vėjui kutenti visą kūną. Negi tai buvo senosios genties protėvių balsai? Galbūt. Bet svarbu buvo ne tai. Pirmą kartą nuo įžengimo į Pasmerktųjų mišką pasijutau ne viena. Nors iš tikrųjų šį jausmą buvau pamiršusi jau gerokai seniau. Nebeprisiminiau, koks jis gali būti geras.
Vilties upėje aš išgirdau savo viltį: viltis esi tai tu. Aš esu viltis. Ar galiu suprasti šiuos žodžius? Kol kas dar ne, bet pagaliau sulaukiau kažko, kas žadėjo man kur kas daugiau nei dievų kardą, šlovę ir garbę žudyti. Glamonėjama malonaus vėjo džiovinančio Vilties upės šaltį ir šiaušiančio man plaukus, pajutau laisvėjant pakaruoklio virvę. Pasmerktųjų miškas? Turbūt tik dabar supratau šio pavadinimo esmę. Trumpam pamiršau galingą plačiakamienį ąžuolą, matytą pirmomis dienomis miške, ant kurio įsivaizdavau grakščiai linguojantį pakaruoklį.

******

(Kario metai)
Aratas drėgna drobės skiaute atsargiai valė kraują, nutekėjusį man nuo prakirstos kaktos per visą veidą. Jis buvo puikus ginklanešys, nors kiek lėtokas ir dar deramai nesuaugęs. Ilgokų šviesių plaukų, siekiančių jo nevyriškus pečius, išblukusio dangaus akių – Aratas vis dar priminė gležną vaiką, už kurį turėjau prisiimti atsakomybę, nors visai to nenorėjau. Jis buvo vos įžengęs į trečiąją dešimtį ir šventai tikėjo, kad nugalėsime visus priešus. Nekaltinau jo už tikėjimą. Ne visi gali be jo gyventi.
Kalbėdavomės retai. Aš galėjau jį skaityti iš akių, o jis retai mane suprasdavo. Aratas dar nebuvo pasirengęs sužinoti tikrąją karo realybę. Užaugęs ūkyje ir niekada nelankęs karių mokyklos, jis karą idealizavo ir garbino. Turbūt būdamas mažas didelėmis akimis stebėdavo iškilmingas karių eisenas plačiu taku, vingiuojančiu iš karių miestelio pro dirbamas žemes į Amarano centrą. Tuomet visi amaraniečiai į karius žvelgdavo lyg į dievų vaikus atsiųstus jų gelbėti. Pasidabinę iškilmių apdarais kariai tikrai atrodydavo nežemiškai. Ilgi supinti plaukai pridengti vaivorykštiniais šalmais, nuogos raumeningos krūtinės, platūs pečiai padabinti krištolo antpečiais, tvirtos kojos perregimos per sidabrišką audinį ir tviskantys auliniai batai – tai buvo vaizdas nė kiek nepanašus į mūšin jojančių karių, tačiau daug mielesnis amaraniečių akiai. Jų susižavėjimas būdavo užkrečiantis, o aikčiojimai glostydavo karių savimeilę. Niekam niekada nekildavo abejonių, ar iškilmingoji apranga neturėtų būti pakeista tikrąja. Kaip ir niekam nebuvo įdomu, kas dėjosi mūšio lauke. Visiem rūpėjo tik pabaiga ir kad išaušęs rytojus nebūtų blogesnis nei vakarykštė diena.
Aratas karštai šventė visas pergales ir su neblėstančiu užsidegimu puldavo padėti ruoštis gynybai, jei mūšio baigtis nedžiugindavo.
- Buvo įspūdingas mūšis, tiesa? – Aratas paklausė išspausdamas nervingą šypseną, tačiau išlaikydamas deramą pakilumą.
Žinojau, kad bijojosi su manimi šnekėti, bet pernelyg žavėjosi tuo šimtmetiniu karu, kad nepaklaustų. Jis degė noru pats atsidurti mūšio lauke, tapti didvyriu, tačiau tokia jo ateitis buvo labai miglota.
- Kraujas kiaurai permerkė žemę, o karas vis tiek nesibaigė. Nepavadinčiau to įspūdingumu. Galbūt įspūdinga tik tai, kiek mūsiškių šiandien negrįžo. – atsakiau žvelgdama į ugnies neapšviestą palapinės  kampą.
Po šiandienos mūšio daugiau kaip pusė išjojusių karių krito Kuprotųjų kalnų papėdėje. Tai buvo pats nesėkmingiausias mūšis per pastaruosius šešerius metus. Paskutinį kartą tokia nesėkmė ištiko karštąją vasarą, kuomet priešas pasirodė kartu su šimtais tamsiaveidžių baisūnų, raitų ant raguotų padarų didesnių ir stambesnių už arklius, drimbančiomis seilėmis ir liepsnojančiomis akimis. Nei vienas karys nebuvo matęs tokių gyvių. Apimti siaubo, bet tuo pačiu ir nenusakomos nuostabos, kariai vienas po kito klojo savo galvas priešams po kojomis. Sumaitotų lavonų kalnai driekėsi nuo pat Pilkosios girios prieigų per visą slėnį iki pat vakarinio karių miestelio ir net jame. Tuomet aš dar buvau ginklanešė tarnavusi didžiajam kariui Šakui, meistriškai valdžiusiam dievų kardą, bet net ir man teko ginklu ginti Amarano garbę. Vakarinį miesto krantą tuomet išgelbėjo atskubėję rytiniai kariai. Ištisus mėnesius po šio mūšio, vos nesibaigusio visai kitokia nei tikėtasi karo baigtimi, amaraniečiai praleido klūpėdami miesto centro aikštėje garbindami dievus ir klausydami išminčių aiškinimų. Tuomet daug ginklanešių tapo kariais net nebaigę tarnystės, o stoti į kariuomenę buvo leista net ir tiem, kas neatitiko nei amžiaus, nei fizinių savybių.
- Bet juk laimėjome! Priešas pasitraukė! – šūktelėjo įsiaudrinęs Aratas.
Jo kvailumas ir entuziazmas žlugdė bet kokias mano viltis. Šis karas niekada nesibaigs. Jis ir negali baigtis. Juk nieko daugiau be jo mes ir neturime.
- Mes nežinom, kas yra mūsų priešas. Jie vis sugrįžta. Dažnai jie būna vis kitokie. Mes kaunamės su vaiduokliai. Kartais manau, kad mes tiesiog kaunamės su pačia mirtimi.
- Bet... bet jie mūsų priešai! Turime su jais kautis! Vieną dieną mes laimėsim! Negi tuo netikite? – nederamu tonu Aratas bandė ištraukti iš manęs tai, ko iš tikrųjų nenorėjo girdėti. Išsigandęs pats savo įžūlumo nudelbė akis.
- Mus užaugino kaip karius. Pergalė yra vienintelis mūsų tikslas. Neturime kito pasirinkimo. Nebent numirti. Tai tiesa, kurią jau seniai išmokome. Jei ja netikėtume, kokia būtų mūsų gyvenimo prasmė? Bėda ta, kad mes visgi nežinom, kas ta prasmė. Mes nežinom nieko, tik tikim. – atsakiau nesitikėdama Arato supratimo. Jis tikėjo labiau nei aš buvau pajėgi suvokti. Ir visgi, kankinosi jis mažiau nei būčiau galėjusi nepavydėti.
Aratas akimirkai sustingo ir darganotu dangumi žvelgė į mane. Apatinė jo lūpa buvo atvipusi ir vos pastebimai virpėjo. Dar keliskart jis patapšnojo man kaktą ir nieko netaręs nuėjo valyti ginklų. Po to ilgai nesikalbėjome. Aš tik tyliai jį stebėjau norėdama atsidurti jo vietoje. Jis buvo laimingas žmogus, turėjęs tikslą ir visus jam reikiamus atsakymus. Jis turėjo viską, ko neturėjau aš, o būtų norėjęs labiau už bet ką kitą atsidurti mano vietoje. Privilegija žudyti – ko daugiau galima norėti?