Beldimas

Kas tu? Kuris pabeldi į palangę
Prieš pat užmiegant ir galvoju, kad sapnuoju
Be kojų bėgi per raukšlėtas sienas,
Ir sienos tavimi giliai alsuoja

Ir savo vardą, lyg paties ištartą,
Girdžiu tarsi galvoj, skaitau ant stiklo
Suplėšytų saldainių popieriukuos
Veidais man šypsais, o verki iš tikro.

Visi man šypsos o aš šypsau sienoms
Paveldėjus gebėjimą numirti
Prabėga dienos šuniškos ir lieka susivėlę sienos
Raukšlėtom lūpom glostydamos stiklą.