Keiti Peri miatinėms paminavoti du tūkst jablynkšt šmikišmiki sviš sviš paraš Konstantinas Reikauska

Aš kas dieną mąsčiau ar prisėsiu arčiau prie tavęs
prie tavęs
Nedrįsau, nes aš senas, vėjas gaktą kedena, bet nuves
oj, nuves
Prie tavųjų arbūzų máne vienišą tūzą, kiek arčiau
ėch, arčiau
Pasiklydęs rugsėjis naftalinu išėjęs bet, tačiau
bl*t, tačiau


Degtinikėn įnikęs aš svarstysiu ar vykęs mano planas
gudrus
Bagažinėn įvilkęs lyg triušiuką koks vilkas aš pakelsiu
už mus
Pavydės Džonis Kešas alkoholikui Kiešai šios nakties
ūch, nakties!
Nors norėč be gumytės tyliai mes kaip pelytės juk iš ties
mmm, iš ties


Ne Mustangas o Lada mums pradės bl*t Iliadą aš sakau
atsakau
Neprireiks tabletytės nesiskirs mūsų lytys žinau
gi žinau
Bet šią naktį variau kaip galiu atviriau, nu ir va
nu ir va
Tokį jausmą jutau, iš manęs meilę tau, jog atrodei gyva


veik gyva





__________

Raš Konstantins Reikovskis, prosto kostia, už klaids nepykit, bo aš sens, klavkės nisusgraibau.

*Kstatje, žvaigždals reišk ką ten cenzūra, ka šita, kaptę, lietuv liaudies puskrūmaitė mon ailėraščia netrynt.

Vopščim, norėčiau perdot privėtą visiems nebaltaodžiams ir pyd*rams, savo anūkui wridei tame tarpe.

Nepykit, jei kas būv nitaip, bo aš nieka bloga ninoriu, galvoju papsakot va tokę gyvenimišiką istoriją apie šmikį šmikį, kap senam vyrui babulį susrast i kap dą papompuot kas drambliukui narkomanui kyla iš stroblio.

Su miailia, Kostia, jei kto ta nori su manim pažaist kontrstraik, pridėkit moni, vards Reikalashnikov69, tik mon pilė kampiuteria niveikia, tą bišk chrėn gavnas.

Sikmės!